Jungiant natūralų kūno fiziškumą, kovos menus ir šiuolaikinį šokį, „Mikado“ tyrinėja šiuolaikinio žmogaus būklę, kai materiją keičia virtualumas.

Visuomenė – kaip lazdų ryšulys. Mes visi esame glaudžiai susiję ir nuolat koreguojame socialinio žaidimo taisykles. Pandemija, socialiniai tinklai keičia mūsų elgesį, bendravimo būdus ir silpnina mūsų gebėjimą kritiškai mąstyti. Mūsų santykiai nebepasotina, tampa neapčiuopiami ir fragmentiški. Kažkas viduje ima priešintis ir ieškoti autentiško santykio su savimi ir supančia aplinka. Spektaklis jungia tokius mūsų būties elementus, kaip prigimtinis žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilūs įrenginiai. Lazda tarsi pratęsia žmogaus kūną. Tai fizinio santykio su pasauliu simbolis. Lazda yra įrankis, muzikinis instrumentas, ginklas kovos menuose. Ji jungia, tačiau ir nustumia, nustato „saugų atstumą“. Spektaklyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinės Aikido ir kitų kovos menų tradicijos ir šiuolaikinis šokis. Pojūčius sustiprina scenoje kuriami ritmai, muzika ir nuorodos į italų kultūrą. Taip scenoje akumuliuojasi energijos pliūpsnis, sudrebinantis žiūrovą iki šerdies.

„Mikado“ choreografiją kuria Vittoria de Ferrari Sapetto, Andrea Valfre, atlieka Šeiko šokio teatras, Kauno šokio trupė „Nuepiko“, šokėjai iš kitų Europos šalių bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Šviesų dizainą kuria garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, o muziką – pripažintas italų kompozitorius Giorgio Ferrero.