Dirbtinumo kupiname pasaulyje laimės formulė redukuojasi į išorinių sintetinių medžiagų poveikio algoritmą. Individo gyslomis tekančių medžiagų pagalba jis atsiranda kitoje jausminėje dimensijoje ir kuriam laikui tampa daugiau arba mažiau žmogumi. Slapta laimės formulė – vieša, bet ar to pakanka iš tikrųjų būti laimingam?

D. Verhoeven instaliacijoje veikianti humanoidė į fundamentalų klausimą „kas yra laimė?“, atsako lakoniškai: „Laimė yra tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija.“ Nedidelėje erdvėje, primenančioje viešąjį tualetą ar vaistinę, įsikūrusi humanoidė pasakoja apie (ne)legaliai gaunamų psichotropinių medžiagų, nuskausminamųjų ir antidepresantų poveikį, perkeičiantį emocinę realybę ir dirbtinai kuriantį laimės pojūtį. Instaliacijoje susiduria kontroversiškos robotikos, psichotropinių medžiagų ir žmogiškų jausmų sferos, tyrinėjama riba, kurioje susilieja žmogiška ir dirbtina. Žiūrovai paliekami individualiai atrasti žmogiškumo ir dirbtinumo santykį ir nuspręsti, ar jau artėjame prie tokios realybės, kurioje pagal norimą komandą kontroliuosime laimę ir programuosime savo emocijas?

Dries Verhoeven – teatro ir vizualaus meno kūrėjas iš Nyderlandų, kurio instaliacijose ir performansuose metamas iššūkis sąveikoms tarp žiūrovų, atlikėjų, kasdienės realybės ir meno. D. Verhoeven savo kūryboje pabrėžia ir kvestionuoja bendros tikrovės, kurioje gyvename, aspektus. Jam rūpi ne perteikti tikrovę, o pasėti abejonę apie mus sąlygojančias socialines sistemas ir taip sukelti bendrą pažeidžiamumą tarp žiūrovo ir meninio objekto. Todėl žiūrovų įtraukimas į kūrinį ir individualistinė jo interpretacija, vadovaujantis savo išgyvenimais, tampa vienais iš svarbiausių D. Verhoeven kūrybinių aspektų.