Gravitacijos ritualas. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Jovita Ambrazaitytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Metalinės konstrukcijos prieš žmogaus kūno odą. Betonas prieš dangų. Tokie pirmieji vaizdiniai kyla stebint prancūzų trupės „Gratte Ciel“ spektaklį „RoZéO“, pristatomą „Kauno grūdų“ sandėlių kieme. Industrinė erdvė, įprastai skirta logistinei funkcijai, čia tampa vieta skrydžiui ir vaizduotei.

„RoZéO“ – tai ore vykstantis pasirodymas, kuriame trys atlikėjai, judėdami ant lanksčių metalinių stiebų, pakyla virš žiūrovų ir gracingai svyruoja dangaus fone. Plastiškais rankų judesiais jie kuria ryšį su kažkuo neregimu, o vėjo gaudomos sijonų klostės atkartoja akrobatų kūno kalbą. Šnabždesiai, švilpesiai ir elektroninės muzikos pulsas susilieja į garsovaizdį, kuriame giedotojos daina laužo pilką horizontą.

Sklendžiančios figūros tampa miesto šamanais, kurie tarsi užkalba betoną ir metalą, o „Kauno grūdų“ kiemą paverčia apeigų erdve. Stebėdama šį ritualą suvokiu, kad „RoZéO“ sustabdo industrinę logiką, kurioje kūnas dažnai tėra funkcijos vienetas, ir grąžina jam laisvę bei trapumą. Šaltas kaminų plienas susiduria su apnuoginta moters krūtine. Griežta konstrukcijų geometrija – su lanksčia kūno plastika. Netikėtai į pasirodymą įsiveržiantys paukščiai įsilieja į šį virsmą. Jie primena, kad net pramoninėje miesto dalyje gamta nėra išnykusi. Ji tik laukia akimirkos būti pastebėta.

Po spektaklio lieka tas pats techninis peizažas, tačiau mano žvilgsnis į jį jau kitoks. Jis trumpam pakilo kartu su atlikėjų kūnais ir pramoninę erdvę atvėrė kaip vaizduotės teritoriją.