Kūnais į dangaus tolį. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Iveta Silvija Pociūtė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Prancūzų trupės „Gratte Ciel“ pasirodymas „RoZéO“ viešoje erdvėje buvo susiaurintas iki nuogos krūtinės vaizdo. Labai nustebino, kad galima iš „Kauno grūdų“ gamyklos architektūros, stichijų ir judesio komplekso palikti tik vieną kūno detalę.

Gamyklos direktoriui sutikus sustabdyti dvidešimt keturias valandas per parą ūžiančius procesus, atlikėjai ant metalinių stiebų šešių metrų aukštyje siūbavo, plazdeno, mėgino ištrūkti iš konstrukcijos diktuojamo ciklo. Kūnai atkartojo grūdų bokštų vertikales, atitvarų linijas bei trajektorijas, perteikė augalų stiebų atkaklumą. Jų fizinė galia atrodė prilygstanti milžiniškų malimo aparatų ir viską jaukiančio vėjo jėgai. Net pamaniau, kad tamsaus mėlio sijonai po savimi slepia girnas. Gamta ir pati planeta neturi lyties, tad kodėl ją taip atkakliai primetame net tiems, kurie mėgina įkūnyti sentėvių nuojautą ir veržtis į dangaus tolį?! Kūnai čia – mitui ir menui atiduotos aukštumos formos.

Šokėjai ir mes visi pavydėjome ant stogų tupėjusiems balandžiams sparnų, o šie mums – nimfų balsų ir aido muzikoje. Spektaklio dalyviai juto, kad net lietus šio ritualo nesudrumstė.