Žiūrėti ar matyti? „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Jovita Ambrazaitytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Scenoje veikia trys personažai – Žmogus, lazda ir televizorius. Tai airių menininko Darragho McLoughlino ir trupės „Squarehead Productions“ sukurtas minimalistinis fizinio teatro ir šiuolaikinio cirko spektaklis „Stickman“.

Iš pradžių pasirodymas priminė lengvo žanro pramoginį numerį. Atlikėjas balansuoja lazda ant įvairių kūno vietų, o televizoriaus ekrane pasirodantys žodžiai aiškina šio veiksmo prasmę. Tai kuria komišką efektą ir sukelia publikos juoką. Juokiuosi ir aš. Tik ekraną nusukus nuo regos lauko, susivokiu, kad prasmė gimsta ne vien iš to, ką matau, bet ir iš žodinių reikšmių, kurias jis pateikia.

Netikėtai atseku personažų hierarchiją. Televizorius tampa diktatoriumi, nurodančiu, kaip suprasti scenoje atliekamus etiudus. Lazda iš paprasto rekvizito virsta pagrindine heroje, o finale jos likimas žiūrovams pasirodo esąs svarbesnis už Žmogaus.

Veiksmas sukėlė daug juoko, tačiau šis žaismingas cirko pasakojimas tapo iškalbinga šiuolaikinės medijų kultūros metafora. Nepastebimi mechanizmai, valdantys dėmesį, formuoja mūsų vertinimus, o spektaklis „Stickman“ tai taikliai parodė paprastu sceniniu atlikimu.