Laikinai prisiglausiu. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Emilija Griškonytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Įstiklintoje erdvėje guli šiukšlių maišus primenančios juodos būtybės. Vargu ar mitologinės. Meditatyvus Roberto Aleksanderio Viniko (Lietuva) balsas leidžia mums prisijaukinti pasirodymo „Tarp“ aplinką. Šokėjas – tarpininkas, keliaujantis basomis ir vedantis mus lyg mažą vaiką, tokį patiklų ir nebylų, paklūstantį taisyklėms. Spektaklis paremtas apčiuopiamu aiškumu: R. A. Vinikas juda erdvėje, rankomis įsitvėręs būtybės, iš kostiumo peršoka į „Adidas“ aprangą, nekalba, rodo, o ne įžodina.

Kadangi tai garso ir judesio sintezė, menininkas balsą naudoja kūrinio pradžioje. Vėliau girdime šiurenimą, tarsi balsą įgautų jo scenos partnerė – būtybė. Atlikėjas su publika nesąveikauja, nebent minimaliai, todėl atrodo, kad kulminacija kyla pamažu (iki jo patekimo į maišą ir susiliejimo su juo). Atmintin sugrįžta kitas – Jaunųjų kūrėjų programoje matytas – darbas: „On seen“ (Ugnė Irena Laurinavičiūtė). Abu panašūs estetiniu jautrumu, žvilgsniais ar balsu sąveikaujant su publika, repetityviais motyvais. Garsovaizdžiai vyksmo neužgožia, atvirkščiai – papildo, o judantis kūnas įelektrina sujauktą nuo triukšmo protą. Žvelgdama į R. A. Viniko pasirodymą mąstau: ar galime išsilaisvinti iš triukšmo, net jei gyvename asketiškai?