Tarp meilės praeičiai ir tėvynei. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Sibilė Plančiūnaitė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Virė virė košė, vaikai atsilošę…

Šių ir panašių dainų prisiminimų gijos nagrinėjamos Karolio Kaupinio režisuotame spektaklyje „Dainų šventė“ (NKDT ir „Operomanija“). Jos atskleidžiamos per video projekcijas (skait. Rytis Dringelis) ir muzikinį performansą (devintojo ).

Scenoje – trys ekranai, už širmos – muzikinė trupė. Reginys nuo pirmųjų akimirkų įsiūbuoja į nostalgijos pinkles per devintojo – dešimtojo dešimtmečio namų vaizdelius: nuo kūdikių verksmo, sutartinių vaikų ratelyje ir miškų peizažų iki gedulingų giesmių ar Naujųjų Metų išvakarių, posovietiniame bute aidint:

Vienybė težydi.

Spektaklyje K. Kaupinis nagrinėja jam artimą tautos istorinės atminties temą: filme „Nova Lituania“ pristatyta atsarginės Lietuvos idėja, kūrinyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ vaidybą papildo vaizdo projekcijos, o žvilgsnis į praeitį tyrinėja žmogaus laikinumą.

Tuo tarpu „Dainų šventė“ – kolektyviškai išjaustos vaikystės istorija. Čia sutartinės, lopšinės ir giesmės tampa tiltu tarp kartų, jos žadina atjautą įvykiams, kuriuos patys nebūtinai patyrėme. Šis spektaklis – lyg prisiminimų grojaraštis, pabrėžiantis laisvės ir kultūrinio išlikimo kainą geopolitinių grėsmių akivaizdoje.