Geisk jautrumo. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Emilija Griškonytė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Šiuolaikinio šokio spektaklį „Untitled World“ (Ugnė Lučauskaitė, Lietuva) matau kaip drąsų pareiškimą apie norą išsilaisvinti iš patriarchato daromos žalos, nuostatų ir įsipareigojimų atrodyti standartiškai, įspraudžiant save į binarinę lyčių sistemą. Gal todėl viena iš „ConTempo“ komandos narių lydi į buvusio bunkerio požemius. Pritrūksta oro, suabejoju, ar neturiu klaustrofobijos, žvelgiu į mirguliuojantį ekraną, kuriame pirmiausia pasirodo bunkerio linoleumą trypiančių dviejų vyrų (Simonas Goptaitis, Žygimantas Vainauskas) veidai, o vėliau – falo formą primenantis pliušinis žaislas, kuris sudraskomas į skutelius, laižekai ir geismo alkis.

Raumeningi, bet įsitempę kūnai vienas kito glėbyje ieško atsakymų. Jie prabyla virpėjimu, blaškymusi, kandžiojimais, žvilgsniais. Vyrai vis dar nori išlikti vyrais, tačiau sienose tinkas trupa, o jų veidus greitai užlieja nuovargis, leidžiantis priartėti prie jautrios prigimties. Svarstau, kaip pakistų pasirodymas, jei menininkė kurtų matriarchalinio pasaulio kontekste. Turbūt ne veltui skamba dainos „PX“ eilutės, apibrėžiančios abejingumo perviršį. Netgi tinka Kauno gatvės mentalitetui.

Prisiminiau pavasarį VDA baigiamųjų darbų parodoje eksponuotą Unės Labutytės instaliaciją „Vyriškumo trajektorijos. Boss“ (Avietės galerija), kurioje tradicinio maskulinizmo centre atsiskleidžia Kauno vyro archetipas. Ar tokie žiūrovai suprastų kūrinių, akcentuotų į juos, žinutę ir nebijotų išlaisvinto kūniškumo? Vis dėlto atrodo, jog griebdamiesi agresijos, kaip priešnuodžio pažeidžiamumui, jie kovoja prieš savo švelnumą.

Choreografės kuriamas pasaulis – kaip žmogus, prie kurio nedrąsu, bet verta prieiti. Darbas, primenantis protesto ar manifesto formatą, leidžia panirti į toksiško vyriškumo pasaulį, kuriame vaizduojama stiprioji lytis akimirkai atranda savo silpnąsias puses.