Lazdos apgaulė. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Rusnė Kemežytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Iš Airijos atvykęs performanso atlikėjas Darraghas McLoughlinas pristatė spektaklį „Stickman“. Scenoje matome žmogų, lazdą ir televizorių. Lazda čia pratęsia kūną ir išplečia jo veikimo erdvę. Artistas vykdo ekrane pateikiamas instrukcijas. Pasirodymo pradžioje ekrane rodomas tekstas sufleruoja, kaip suprasti atliekamus veiksmus, tačiau televizorių nusukus kiekvienam žiūrovui tenka pačiam kurti jų reikšmę.

Pamažu lazda iš rekvizito tampa pagrindine pasirodymo veikėja. Ji pastatoma erdvės viduryje ir tampa siužeto centru. Lazda fiziškai nekinta ir nevirsta kuo nors kitu – ji išlieka paprastu medžio gaminiu. Tačiau keičiasi žiūrovo santykis su ja – paprastas objektas pamažu įgyja savarankiško personažo reikšmę.

Televizoriaus ekrane pasirodantys žodžiai sukuria savotišką chaosą. Scenoje vyravo visiška tyla, o matomas tekstas kiekvienam mintyse sukeldavo savas asociacijas. Pasirodymo metu (iš)nyksta ketvirtoji siena – publika įsilieja į veiksmą: pakelia lazdažmogį, išima iš kišenės piniginę, neprimuša ir nenušauna jo. Taip iš pirmo žvilgsnio žaismingas veiksmas virsta moraliniu pasirinkimu. „Stickman“ apgaulė slypi ne pačioje lazdoje, o mūsų žvilgsnyje į ją.