Mistiškos dangaus ir žemės būtybės kviečia pažvelgti giliau, į savo vidų. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Lijana Judickaitė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

2026 metų „ConTempo“, kuris pasakoja ne apie buitį, o apie mūsų žmonijai svarbią funkciją – būtį. Festivalyje buvo galimybė išvysti įvairaus scenos meno žanro atlikėjus, kurie pasakojo savo jautrias istorijas, savo kalba ir dažniausiai iš širdies į širdį. Šį kartą žiūrovų emocinį lauką praplėtė Prancūzų trupė „Gratte Ciel“, kuriai svarbus „santykis tarp to, kas neapsakomai didinga, ir to, kas itin intymu.“ Jai vadovaujantys kūrėjai Stéphane Girard ir Camille Beaumier „savo veiklą mato kaip platų susitikimų ir eksperimentų lauką, kur kiekviena patirtis formuoja kūrybinį trupės kelią.“

Viskas prasidėjo nuo atidarymo renginio, kuris vyko gyvos muzikos apsuptyje ir kvietė į RoZéO dangiškų patirčių sūkurį. Pasirodymo scenografijos apimtis buvo gigantiška (Kauno grūdų gamyklos lauko teritorija): urbanistiniane mastelyje trys šokėjai plazdėjo ore ant kelių metrų aukščio strypų. Jų statiški kūnai tarsi marionetės keitė tarpusavyje esančią trajektoriją. Dangiškame fone skambantis atlikėjos, kompozitorės Pauline Frémeau vokalas organiškai įsiliejo tyro oro bangas, o šį skambesį papildė plastiškas oro akrobatų: ( kintanti sudėtis) Danilo de Campos Pacheco, Amélie Kourim, Claire Chastaing, Pauline Frémeau, Anna Idatte, Cecilia Zucchetti, Yumi Rigout, Camille Magand, Zoé Gaillard–Bizot pusnuogių kūnų judesiai. Kintanti dinamika įnešė stiprios inercijos turinčią jėgą, o mistiškos dangaus / žemės būtybės kvietė pažvelgti ne tik aukštyn, bet giliau, į save, į savo vidų. Emociniame lauke atsirado monologas: „Aš galiu save pagauti. Mano kūnui reikia erdvės. Galiu kvėpuoti, judėti, jausti. Ne tik kūną, bet ir buvimą jame.“

Ar RoZèO pasirodymo metu pas žiūrovus atsirado vidinis dialogas, kuris leidžia pajusti sąlytį su savimi? O gal ši gamyklos suformuota teritorija pasirodė pernelyg ekstremali, neapibrėžta, nes joje esančios metalo konstrukcijos, stūksantys kaminai neleido koncentruoti dėmesį į atlikimo turinį? Bet reikia manyti, jog prancūzų kūrėjų ir festivalio organizatorių lokacijos parinkimas buvo tikslingas. Norėdami perteikti didesnį kontrastą tarp to, kas yra tikra ir trapu (judesio instaliacija), ir tarp to, kas yra dirbtina ir grubu (gamyklos paskirtis). Šis kūrybiškas pasirodymo ir lokacijos parinkimo sprendimas yra akivaizdi žinutė, jog meno kalba gali būti skirtingų suvokimo rakursų, apimčių ir gylių.