Kai žiūrovas tampa kūrinio atlikėju. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Emilija Talandzevičiūtė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

„Tai ne karaokės vakaras, tai – šiuolaikinio meno paroda“, – pilnoje salėje prie staliukų bruzdantiems ir gėrimus gurkšnojantiems svečiams taria menininkas Davisas Freemanas. Šių metų „ConTempo“ festivalyje „Karaoke (ART)“ žiūrovai išdainavo beveik kelias dešimtis populiarių dainų inspiruotų kūrinių, kuriuos parengė menininkai iš viso pasaulio.

Susirinkusieji vienu metu dainuoja ir stebi skirtingomis priemonėmis sukurtus vaizdo įrašus. Šių dviejų veiklų jungtis galėtų tapti unikalia ir įtraukiančia patirtimi. Pažįstamas melodijas menininkai permąsto vaizdu, o žiūrovai – dar kartą, savo balsu, taip suteikiant karaokės reiškiniui naują prasmę. Formatas leidžia kiekvienam norinčiajam įkvėpti gyvybę rodomam darbui ir kitu kampu pažvelgti į kūrinį. Vis dėlto konceptualios autorių interpretacijos ir jų keliami klausimai apie gyvenimą nublanko prieš karaokės vakaro sukeltus įspūdžius. Proga apmąstyti politiškai angažuotus ar iššaukiančius darbus atsirasdavo tik prieš jiems prasidedant, renginio vedėjui trumpai pristatant kiekvieno atsiradimo istoriją.

Meniniam kontekstui pasimetus, pirmame plane liko išties nuotaikingas, žmogišką bendrystę kuriantis vakaras. Tik lieka klausimas, ar nebuvo praleista galimybė į kūrinius pažvelgti atidžiau arba patirti juos kitokiu būdu.