Judesio pasirodymas kaip tyrimas. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Emilija Talandzevičiūtė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Į Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės holą įeina šokėjas Robertas Aleksanderis Vinikas, nešinas ilgais objektais iš šiukšlių maišų. Jaunųjų kūrėjų programos dalyvis „ConTempo“ festivalyje atlieka judesio monoperformansą „Tarp“, kuriame tyrinėja santykį tarp objekto ir subjekto.

Pradžioje pasirodymas panašesnis į judesio pratimą, grakščiai ore judinant pripūstus maišus. Tačiau žiūrovui nė nepajutus, atlikėjas panaikina ribą tarp savęs ir daikto. Nejučia tapęs tik priedu prie, regis, savaiminio judėjimo, įtikina, kad ryšys tarp jo ir maišo išties egzistuoja. Apsiribojant vien esminiais veiksniais (pučiamas oras, garsas, judesys), atskleidžiama tarp gyvo ir negyvo objektų kuriama terpė. Salėje sintezuojamas garsas bei ventiliatorių triukšmas ją išdidina ir leidžia nagrinėti kone moksliniu žvilgsniu. Toks priemonių panaudojimas nėra originalus, tačiau vaizdas intriguoja dėl unikalaus požiūrio ir tikslaus išpildymo. Menininkas primena tyrėją – dalindamasis vietoje patiriamais jausmais ir kviesdamas pajusti aplinką, sukuria erdvę nuoširdžiam įsitraukimui. Pasitelkdamas judesį, jis neįpareigoja žiūrovo ir leidžia stebėti lyg natūraliai vykstantį gamtos procesą. „Tarp“ išgrynintas paprastumas leidžia susitelkti ne į patį reginį, o į sunkiai apčiuopiamą santykį, gimstantį tarp žmogaus, objekto ir
juos supančios aplinkos.