Interviu. Šokėjas Robertas Aleksanderis Vinikas: tarp objekto ir savęs

Parengė Emilija Talandzevičiūtė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Atidus ir nuoširdus – toks pasirodė šokio menininkas Robertas Aleksanderis Vinikas. Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ jaunasis kūrėjas po savo premjeros į pokalbį atėjo „šiek tiek išvargęs, bet įkvėptas judėti pirmyn“. 2025 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šiuolaikinio šokio studijas baigęs šokėjas festivalio metu pristatė autorinį pasirodymą „Tarp“. Jo metu kvietė žiūrovus pasinerti į judesio pasaulį, kruopščiai nagrinėdamas santykį tarp šokėjo ir objekto. Naudodamas garsą, ventiliatorius ir šiukšlių maišus, R. A. Vinikas kuria hipnotizuojantį reginį, leisdamas stebėtojui pačiam atrasti prasmes.

Kaip apibūdintum save kaip kūrėją?

Sunkus klausimas – juk kol kas tai vienintelis mano darbas. Manau, to nepakanka. Kad galėčiau save apibūdinti, turėčiau sukurti daugiau, rasti savo stilistiką, braižą. Bet bent jau pagal šį darbą, sakyčiau, esu labiau linkęs būti kartu su žiūrovu, kurti saugią, draugišką aplinką, ryšį ir paprastą kontaktą.

Visai neseniai baigei mokslus LMTA. Kodėl būtent šokis?

Labai mėgstu daug judėti, būti fiziškai aktyvus. Nuo pat vaikystės lankiau meno mokyklos šokių būrelį ir buvau ten ganėtinai ilgai. Per tą laiką supratau, kad tai – ne tik judėjimas, bet ir bendruomenė. Taip pat forma, kuria gali išreikšti save. Kartais tai labai padėdavo ir nė nepastebėjau, kaip baigiant mokyklą ši meno šaka tapo mano dalimi. Norėjau pabandyti toliau sieti su tuo savo gyvenimą.

Kaip dabar atrodo buvimas jaunu atlikėju Lietuvos šokio bendruomenėje? Ar jautiesi jai priklausąs?

Kolegos yra draugiški ir padedantys, todėl ir anksčiau nesijaučiau svetimas ar ignoruojamas. Jie – labai geras ramstis, šiame lauke nėra priešiškumo, tik noras padėti jauniesiems kūrėjams, bendravimas, skatinimas dirbti toliau. Tai labai artima, šilta ir draugiška bendruomenė.

Ar užtenka galimybių toliau augti ir kurti?

Jų tikrai yra, šį kartą taip buvo „ConTempo“. Galimybė pasirodyti, šansas vystyti savo darbą, suteiktos erdvės ir priemonės – didelė pagalba jaunajam menininkui. Manau, kad ir „ConTempo“, ir „Be kompanijos“ padeda išauginti kūrėjus.

Tavo darbas „Tarp“ gimė dar studijuojant. Kokios jo ištakos?

Viskas įvyko, mano manymu, labai atsitiktinai, per tam tikrus pasibandymus. Pradinė mintis buvo ieškoti ko nors, kas būtų tarp objekto ir subjekto, gyvo ir negyvo. Mane visuomet labai traukė objektai, domino, kaip jie gali daryti įtaką judėjimui, žmogui, papildyti erdvę. Tema pasirodė ganėtinai plati, todėl ilgą laiką negalėjau apsispręsti, kokias medžiagas rinktis ir ką daryti. Tarsi atsitiktinai atsirado plastikiniai maišai, juos naudodamas pradėjau jausti, kad jie atveria labai plačias galimybes. Plėtodamas idėją supratau, kad ji vystosi iki šiol ir net dabar neturi galutinio taško – dar yra kur augti.

Tikiesi dar tobulinti jį, parodyti kur nors kitur?

Taip, spalio pradžioje vyks galutiniai darbų pristatymai, organizuojami „Be kompanijos“. Po premjeros supratau, kuria linkme norėčiau eiti, ką reikėtų šiek tiek pakeisti arba į ką vertėtų atkreipti dėmesį. Stengsiuosi išryškinti skirtumus scenoje tarp objekto ir subjekto, tarp savęs ir maišo. Manau, kad šis darbas dar įgaus naujų spalvų.

Papasakok apie santykio tarp tavęs ir objekto nagrinėjimą. Kas suformavo tokį požiūrį?

Kadaise skaičiau tekstą, dabar neatsimenu autoriaus, bet jis rašė kaip tik apie tuos objektus. Mane labai sudomino jo žodžiai apie tai, kaip erdvėje galima objektą paversti subjektu, leisti jam daryti įtaką. Kitaip tariant, atlikėjas gali paimti negyvą dalyką ir paversti jį veikiančiu. Aišku, visa tai turi įvykti žiūrinčiojo pasąmonėje, jis turi leisti sau atsipalaiduoti ir įsivaizduoti. Bet tai ir yra įdomiausia – sukurti tokią aplinką, kurioje žmogus pats sukuria objektams kitokią reikšmę.

Pasirodymo metu tampi vos ne priedu prie objekto. Koks jausmas tau, kaip pradedančiam kūrėjui, scenoje tapti mažiau matomam?

Kaskart eidamas į sceną stengiuosi būti nuoširdus, savo kalba, judesiais perteikti tos akimirkos būseną, nė vienas žodis nėra „atrepetuotas“. Netgi manau, kad auditorijos reakcijos gali labai paveikti mano pasirodymą. Nors būtent atvirumas kuria artimą ryšį su publika, kartais pritrūksta drąsos visą laiką būti prieš žiūrovus, atsiranda įvairių baimių, jaudulys. Todėl galimybė pasislėpti suteikia tam tikrą nusiraminimą. Būdamas maiše jaučiuosi tarsi už sienos.

Taigi, kartais norisi pasislėpti po objektu, bet vis tiek kažkas veda, kviečia toliau kurti scenoje.

Taip – tam tikra nežinomybė, žiūrovų šypsenos, jų dėmesys, taip pat ir asmeniniai atradimai. Šokis, studijos, šis darbas nuolat atskleidžia man ką nors naujo. Esu drovus, mėgstu tyliai pastovėti prie žmonių, kartais bijau pasisakyti, prireikia laiko, kol įsidrąsinu, o scena moko išeiti į nepatogią zoną, perlipti per save, suteikia galimybių augti.

Kas tave įkvepia?

Viskas, kas mane supa – aplinka, žmonės, gamta, miestas, artimi draugai, dėstytojai, kursiokai. Įkvėpimas ateina akimirksniu, kartais nė nelaukiant, tiesiog būnant. Atkreipiu į ką nors dėmesį ir jaučiu, kad manyje nušvinta, gaunu idėjų, ką būtų galima įgyvendinti, kaip panaudoti. Spektaklio „Tarp“ kūrybiniame procese kartais pasimesdavau, nežinodavau, ką daryti, tada išeidavau į lauką ir matydavau, kaip plevėsuoja išmesti maišeliai. Supratau, kad tai galima panaudoti, atsirado noro ir idėjų. Svarbu aplinka ir tinkamas laikas.

Ko sau palinkėtum tolimesniame kelyje?

Linkėčiau daugiau drąsos, motyvacijos, aktyviau dirbti, nebijoti. Kartais jaučiu, kad per ilgai užsidarau ir tai pakiša koją. Norėtųsi būti atviresniam, apsispręsti, ko sieksiu, ir kryptingai eiti pirmyn.