Žiūrėti ir būti matomai. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Jovita Ambrazaitytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Įprastai pasirodymuose žiūrovas patogiai įsitaiso prieblandoje ir stebi veiksmą scenoje. Tačiau šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ spektakliuose išryškėjo keistas neatitikimas: kažkas buvo ne taip – tiksliau, kažkas įtartinai gerai suplanuota. Lankant spektaklius vis kirbėjo vienas klausimas: ar tikrai aš čia tik žiūrovė? Kūriniai vienas po kito primygtinai siūlė aktyvų vaidmenį, kurio ne visada tikėjausi. Dažnai stebėtojo pozicija būdavo suardoma, o žiūrovas tiesiogiai įtraukiamas į veiksmą. Panašiai būna, kai per oficialų renginį sutrikęs valdininkas netikėtai priverčiamas prieiti prie mikrofono ir tarti neparuoštą viešą kalbą.

Subtiliausiai ši riba kito Darragho McLoughlino ir trupės „Squarehead Productions“ pasirodyme „Stickman“. Scenoje žmogus balansavo lazda ant galvos, rankų ir kitų kūno vietų atlikdamas virtuoziškus fizinius triukus. Netrukus paaiškėjo, kad svarbiausia čia ne pats triukas, o tai, kaip spektaklis organizuoja jo interpretaciją. Kiekvieną veiksmą komentavo televizoriaus ekranas, nurodantis, kaip turėtume tai suprasti. Bene maloniausias festivalio nepatogumas – pajusti, kad dėmesį kažkas tyliai režisavo. Situacija priminė laisvą atokvėpio minutę, kai socialiniuose tinkluose peržiūrimas vaizdo įrašas. Vos po kelių sekundžių algoritmas jau parenka dar penkiolika panašių vaizdų ir užpildo laisvalaikį. Atrodo, lyg pasirenkame patys, o iš tiesų viskas jau nuspręsta. „Stickman“ pasirodyme įdomu buvo tai, kad kūrinys nedeklaravo kontrolės, o leido ją pajusti per veiksmų, vaizdinių ir komentarų seką.

„Company NULIS“ spektaklyje „Nulis“ ši logika žengė dar vienu žingsniu toliau. Gabrielės Penčylaitės personažas neslėpė matantis publiką. Jis kalbino žiūrovus, reagavo į replikas, o kartais prieidavo pernelyg arti: paprašyti cigaretės ar vandens. Bufonės komentarai virto spektaklio dalimi. Saugi žiūrovo pozicija išnyko. Scenoje esanti aktorė dėmesį nukreipdavo į konkrečius žmones salėje, todėl žiūrėjimas nebegalėjo likti neutraliu veiksmu. Įprastas santykis tarp stebinčiojo ir stebimojo apsivertė, o publika tapo spektaklio medžiaga. Teatras paprastai suteikia saugią galimybę žiūrėti į kitą, pačiam liekant beveik nematomam. „Nulis“ šią iliuziją panaikino. Žiūrovo kūnas tapo regimas, o žiūrėjimas – abipusis.

„Stickman“ ir „Nulis“ dar leido žiūrovui likti savo kėdėje, o Daviso Freemano „Karaoke (ART)“ ją tiesiog ištraukė. Į sceną patekęs žiūrovas nebegalėjo kontroliuoti, kaip bus matomas. Likusieji salėje žvilgsniais neišvengiamai vertino jo balsą, drąsą, nesėkmę. Įtampą sustiprino ir kitų menininkų sukurti vaizdo įrašai, skirti atliekamoms dainoms. Vieni jų atrodė mieli, žaismingi, kiti – sukrečiantys ir verčiantys nusukti akis. Impulsas nežiūrėti tapo toks pat reikšmingas, kaip pats stebėjimas. Jis priminė, kad matyti reiškia rinktis, į ką nukreipti dėmesį ir kada jį atitraukti. „Karaoke (ART)“ pažeidžiamu pavertė ne tik scenoje atsidūrusį atlikėją, bet ir patį žiūrovą.

Žiūrėjimas gali veikti ir per ištvermę. Tokį netikėtą įtraukimo būdą pasiūlė kitas trupės „Squarehead Productions“ darbas „For As Long As Weʼre Here“. Trys atlikėjai keturias valandas kartojo savo pasirinktą veiksmą: vienas jų balansavo lazdą ant pilvo, kitas – ilgą objektą ant galvos, trečias lipo ore „stovinčiomis“ kopėčiomis. Performerių fizinis nuovargis tapo pačiu kūrinio turiniu. Negalėjau šio pristatymo, kaip interneto turinio, po dešimties sekundžių atmesti mintimi „čia jau viskas aišku“ ir pereiti prie kito. Kūrinys nepasidavė įprastam dėmesio režimui. Jis privertė derintis prie atlikėjų kūniško laiko. Šiuo požiūriu pasirodymas ne tiek prašė įsitraukimo, kiek perėmė vieną svarbiausių išteklių – laiką.

Šių metų festivalyje „ConTempo“ žiūrėjimas nebegalėjo likti vien pasyviu vartojimu. Jis tapo atsakomybe, nes spektaklių patyrimas priklausė ne tik nuo atlikėjų scenoje, bet ir nuo salės reakcijos ir įsitraukimo. Žiūrovas įžengė į kūrinį kaip bendrininkas. Kaip ir mieste: sutikus gatvės muzikantą, galima praeiti pro šalį, tačiau sustojus dėmesys jo pasirodymą pakeičia. Publikos reakcijos atskleidė, kad ji gali priimti tokį žiūrėjimo režimą, kuriame reikia ne tik stebėti, bet ir reaguoti.

Šis virsmas ir tapo viena iš festivalio sėkmių. Žiūrėjimas buvo traktuojamas ne kaip būsena, o kaip riba, kurią galima peržengti. Ten, kur anksčiau galiojo viena kryptis, nuo salės į sceną, erdvė tapo dvikryptė. Scena matė salę taip pat, kaip salė matė sceną. Netikėtos miesto erdvės, kiemai, sandėliai, aikštės šio festivalio metu tapo vaizdinio lauko dalimi. Riba tarp žiūrovų ir scenos joje virto pralaidžia zona, o ne siena. „ConTempo“ nesiūlė kūrinių, į kuriuos žiūrima. Jis kūrė situacijas, kuriose pats žiūrėjimas tapo veiksmu. Festivalio pradžioje klausiau savęs: ar tikrai aš čia tik žiūrovė? Pabaigoje šis klausimas pasikeitė: kaip mano žiūrėjimas veikia kūrinį?