Atvanga – lietuviškas žodis, reiškiantis sustojimą, pauzę, atokvėpį, poilsį, pastogę – tampa tema, gaubiančia ATVANGOS triolės (trijų spektaklių) kūrybinį procesą bei pristatymą. Choreografė tyrinėja, kaip įmanoma išgyventi, patirti atvangą scenoje – erdvėje su didelėmis pramogos‘, produktyvumo, meistriškumo, įspūdžio tradicijomis. Kaip sustoti ne tik šokėjai, bet ir lūkesčius turinčiai publikai, kaip pabūti pauzėje su šviesa, klausytis tylos ir juodos dėžutės „balso“, leisti atsiskleisti erdvės architektūrai, kur atlikėjas – tik vienas iš elementų.

Spektaklis kviečia sustoti ir susimąstyti, kaip kompozitorius G. Kuprevičius yra pasakęs,„Galbūt Atvangoje slypi atsakymai į tuos sudėtingus klausimus“. Sustojime A. Vilkaitytė siekia ieškoti santykio su praeitimi, klausantis erdvės ir gręžiantis į Lietuvių pop estradą, ieškant judesių stilistikos, ekspresijos, manieros. Choreografės kuriamas personažas žiūrovą įveda į persipinančius diskursus, kur per įvairias nuorodas, judesį, tekstą atskleidžiami kontekstai tiek iš netolimos praeities, tik iš šiandienos aktualijų.

Atlikėja stengiasi egzistuojančią erdvę apnuoginti ir ją fikcionalizuoti, naudodama teatrinius, choreografinius įrankiu bei performanso tradiciją, o scenografiją kurti iš jau erdvėje esančių objektų: užuolaidų, linoleumo, kulisų, strypų ir kt.

„Teks paplušėti be atvangos, o vėliau galėsim ir atsikvėpti.“