Aktorė Agnė Muralytė: „Savo teatro namais, pirmiausia, laikau gatvę“

Agnė Muralytė – aktorė, dirbanti tiek su teatro trupėmis, tiek kaip nepriklausoma atlikėja. Ji aktyviai dalyvauja edukaciniuose ir socialiai angažuotuose meniniuose projektuose. Nors daugiausia laiko praleidžia Panevėžyje, kur vaidina teatre „Menas“, Agnė sako, kad savo teatro namais, pirmiausia, laiko gatvę. „Iš vadinamosios teatro dėžutės atėjau į gatvę – ir man čia patinka. Žavi erdvė, plotis, ribų nebuvimas. Vaidindama gatvėje jaučiuosi geriausiai“, – šypsosi aktorė. Jau netrukus su Agnės Muralytės kūryba bus galima susipažinti Kaune – šiuolaikinių scenos menų festivalyje „ConTempo“.

Kaip aktorystė, šokis, judesys atsirado tavo gyvenime? Ar buvo kažkoks lūžio taškas, o gal tos mintys sukosi visada?

Nors mokslus baigiau prieš 10 metų vis dar pratinuosi save vadini aktore ar menininke. Dabar atrodo, kad tai arba duota, arba ne, o tas žmogus, kuris turi būti scenoje, ten vienu ar kitu būdu atsidurs.

Apie aktorystę pradėjau galvoti dar paskutinėse mokyklos klasėse. Dalyvaudavau skaitovų konkursuose – ypač gerai prisimenu tą pirmą kartą, kai deklamavau Maironio muziejuje Kaune. Tuomet pirmąsyk pajutau į mane nukreiptas žiūrovų akis, jų energiją, palaikymą, tą keistą, bet ypatingą būseną, kurią žmonės išgyvena scenoje.

Lietuvoje į aktorinį įstojau ne iš pirmo karto, vėliau perstojau. Mokiausi psichologinės vaidybos, bet jaučiau, kad mane žavi judesys, o ir judesio paskaitos sekėsi gerai. Lietuvoje judesio teatro, pantomimos beveik nėra, tad čia turėjau mažai veiklos. Atsidūriau trupėje Varšuvoje, o vėliau, darbui pasibaigus – Ispanijoje, iš kur buvo kilęs mano gyvenimo draugas. Gatvės teatras buvo vienintelė vieta, kur netrukdė kalbos barjeras – ispaniškai tuo metu dar nekalbėjau. Norėjau vaidinti, ieškojau kur galėčiau tai daryti, o gatvė, kaip visuomet, buvo svetinga. 

Viename interviu esi sakiusi, kad iškeisti gyvenimą Ispanijoje ir grįžti į Lietuvą, Panevėžį, buvo keistas sprendimas. O kaip atrodo dabar, praėjus daugiau laiko?

Praėjo jau ketveri metai, kai esu Panevėžyje. Iš šono šis sprendimas gali pasirodyti keistas – juk mes, šiauriečiai, dažnai idealizuojame pietus. Tačiau susidūrus su biurokratija, emigranto kasdienybe ir būtinybe viską kurti nuo pradžių, daug kas nusidažo kitomis spalvomis. Daug ką pamačiau iš vidaus – nebuvo lengva ir kaip menininkei.

Ispanijoje esu girdėjusi posakį: „Jei dirbi darbą, kuris tau patinka – mes neturime už jį mokėti.“  Kultūriniame lauke išgyventi buvo labai sudėtinga. 

Sprendimas grįžti į Lietuvą atrodė beprotiškas, bet jį priėmiau iš alkio scenai. Šiek tiek gailiuosi – ne dėl kūrybos, o dėl nutrūkusios draugystės. Visgi priimu tai – sprendimai ne visada ateina tiesiogiai iš mūsų. Ir vis dėlto, jei ne tas grįžimas, greičiausiai, nebūtų ir spektaklio „Je m’évanouis“ (Išnykstu), kurį rodysiu festivalyje „ConTempo“.

Neslėpi, kad tavo kūrybai didelę įtaką padarė judesio praktikos su režisiere Claire Heggen, „Théâtre du Mouvement“ Paryžiuje įkūrėja.

Mano mokytojai Claire Heggen – 80 metų, o ji juda greičiau nei aš. Nuo 2018-ųjų susitinkame kelis kartus per metus – mokausi iš jos, o išmoktus metodus nuolat taikau savo kūryboje.

Festivalyje „ConTempo“ rodysiu spektaklį „Je m’évanouis“. Prancūzišką pavadinimą palikau sąmoningai – šį pasirodymą sukūrėme su mokytoja Prancūzijoje, po mano tėčio mirties. Ji man labai daug padėjo.

Kai mano gyvenime atsirado mokytoja Claire, pasikeitė ir mano kūrybinė kryptis. Vis dar svajojau kurti dramos teatre, vaidinti Lietuvoje, bet suvokiau, kad mano kelias – judesys, teatras be žodžių. Ir, jei tik įmanoma, – gatvė. Tie žmonės, kurie sustoja ir susidomi, man yra patys brangiausi.

Kaip tavo pasirodyme atsirado lėlė? Kokia teatrinio judesio su objektais reikšmė tavo kūryboje?

Po tėčio mirties vis galvojau, kad labai norėčiau jam kažką sukurti. Tačiau žinojau, kad vyro vaidmens pati nesiimsiu. Žinojau ir tai, kad egzistuoja lėlės, kurias galima „užsidėti“ ant pusės kūno – nors niekada nebuvau prie jų prisilietusi, kažkodėl tikėjau, kad viskas bus gerai.

Kreipiausi į lėlių meistrą Martyną Lukošių – pati dar tiksliai nežinojau, ko noriu, bet jis viską suprato. Tiesa, iš pažįstamų lėlininkų sulaukiau daug kritikos: kam pirkti profesionalią, brangią lėlę, jei niekada nesu jos valdžiusi? Jaučiau labai stiprų vidinį norą, todėl nieko neklausiau – ėjau į viską šiek tiek aklai.

Objektai svarbūs ir kitame mano darbe – spektaklyje, kurtame pagal Dino Buzzati novelę apie jūrų monstrą. Kai scenoje esi vienas, objektas tampa tavo partneriu – per jį gali pasakoti istoriją. Skamba beprotiškai, bet man tai yra būdas kurti, pasislėpti nuo vienatvės. 

Ar esi menininkė, kuri kuria iš kančios, sudėtingų patyrimų? Ar skausmas tau produktyvi jausena? 

Turiu tris solo darbus ir du iš jų gimę iš sudėtingų patirčių. Pagalvoju, kad kai kursiu ketvirtą, tai jau turės būti komedija. Nesu iš tų, kurie sako, kad menininkas turi kentėti, kurti iš skausmo, tačiau du mano pačios darbai yra apie netektį, gyvenimo laikinumą ir trapumą, apie santykius, kai meilė virsta į kažką baisaus. 

Kai kuri vienas, be režisieriaus, išlenda viskas, kas slypi viduje. Norėčiau, kad tai, ką darau, netaptų destruktyvu – kad žiūrovui tai duotų tikėjimo. Mano atveju kūryba dažnai kyla iš sukrėtimų, patirčių, kurios priverčia sustoti, permąstyti ir tada apie tai kalbėti.

Kurdama pasakojimą apie savo tėvą, supratau vieną dalyką: kuo asmeniškesnė patirtis, tuo ji tampa bendresnė. Kai spektaklį vežiau į Pietų Korėją, iš pradžių maniau, kad žiūrovai daug ko nesupras – dėl kultūrinių skirtumų, konteksto. Bet kai kalbi apie vidinius dalykus, tie skirtumai tiesiog išnyksta.

Kartais jaučiu baimę, kad pasirodymai gali pavirsti saviterapija. Nenoriu, kad žiūrovai iš karto galvotų, kad tai – apie mane ar apie mano šeimą. Tai vis dėlto yra teatras, o jame viskas tirščiau.

Ar kurti vienai buvo tavo pasirinkimas, ar tai susiklostė natūraliai?

Turiu dvynę seserį, gal todėl nuo mažens norėjau išsiskirti, turėti savo identitetą. Beje, vaikystėje mane labai traukė menai – nuo mažens piešiau, tapiau. Prie lapo popieriaus ar molberto būdavau viena, gal todėl ir atsirado tas vienatvės pojūtis.

Viena galiu bet kada repetuoti, nereikia derintis prie kolegų. Kai esu žmonių grupėje, viską noriu daryti priešingai. Ir gyvenime esu šiek tiek intravertė, nemėgstu vakarėlių, kur pažįstu nedaug žmonių. 

„ConTempo“ festivalis išsiskiria tuo, kad dauguma pasirodymų vyksta viešose erdvėse. Kuo tau asmeniškai svarbi gatvė? Ką tau reiškia galimybė kurti mieste?

Mane žavi utopinė idėja, kad teatras yra atviras visiems, jam nereikia bilietų, o kultūra vyksta gatvėje. Labai didelė visuomenės dalis į teatrą neina, todėl man patinka atsitiktinumo aspektas – gali įvykti susitikimai, kurių žiūrovai nesitikėjo. Bet net ir gatvėje, darydama trumpus pasirodymus, noriu papasakoti istoriją. Teatre jauti publiką, bet su ja nebendrauji, o gatvėje tai daryti privalai. 

Gatvės teatras yra be galo nuoširdus. Negali niekur pasislėpti – nėra kulisų, šviesų, nesukursi tamsos, esi visiškai nuogas, kiekvienas tavo judesys yra matomas. Turi būti labai geras atlikėjas. Net labai geras dramos aktorius gali būti prastas gatvės menininkas. Aš pati iš vadinamosios „teatro dėžutės“ atėjau į gatvę, nes man čia gera – žavi plotis, erdvė, ribų nebuvimas.

Ko tuomet reikia gatvės menininkui?

Didelio žvėries viduje. Gatvės atlikėjų energija šimtą kartų stipresnė, kaip ir žaismė. Iš vieno mimo girdėjau pamąstymą: vieną dieną gatvėje jautiesi kaip karalius, suvaidinęs puikiai, o kitą dieną tas pats spektaklis gali visiškai nepavykti, nors viską padarei gerai. Teatre esi izoliuotas savo komforto zonoje, o gatvėje to nėra. Bet kada gali pravažiuoti mašina, kas nors susimušti, praeiti kiti atlikėjai su garsia muzika ir nusinešti tavo žiūrovus.

Daug keliavai, dalyvavai įvairiuose projektuose užsienyje. Ką pastebi apie šiuolaikinį šokį ir judesį – ar matai, kad jis globaliai keičiasi? Ar egzistuoja tam tikros tendencijos?

Europoje yra visko. Lietuva yra Šiaurės šalis, todėl, deja, lauke galime būti trumpai. Neatsitiktinai į festivalius daug žmonių atvažiuoja iš Pietų Amerikos – cirkas ir gatvės pasirodymai jų kultūroje labai gyvi. Gatvės teatras apskritai yra anarchistinis, laisvas, todėl tendencijų atrasti sunku.

Gatvės teatrui nereikia progos – išeini, nes tai tavo gyvenimas. Vienas mimas pasakojo, kad būdamas aštuoniolikos pamatė gyvą statulą, o kitą dieną pats atsistojo gatvėje. Anot jo, anksčiau buvo paprasčiau, o gauti reikiamus leidimus – lengviau. Tačiau gatvės tradicija yra labai sena, archaiška, žavi ritualo forma, leidžia žmonėms susitikti, būti ten, kur teisę būti turi visi.

O kaip jautiesi Lietuvos teatro lauke?

Man atrodo, kad Lietuvos teatro visuomenėje, kol ko nors nepažįsti, nėra lengva pristatyti savo kūrybą ir sulaukti palaikymo. Lietuvoje teatras dažnai atrodo skirtas tik išrinktiesiems – be reikalo sureikšminame kažkokį mistinį talentą. Užsienyje to nejaučiu – ten tiesiog matai, ar prieš tave vyksta kažkas įdomaus, ar ne.

Galbūt tai mano pačios savivertės klausimas. Kol manęs nepakviečia į festivalius, tarsi nežinau, ar mano darbas geras. Kodėl juo netikiu? Greičiausiai, trūksta pasitikėjimo savimi – Lietuvoje esame labai kritiški, o menininkui tai labai jautru, juk scenoje atvirauji, kalbi apie save.

Ar buvo kada atėjusi mintis teatrą mesti?

Galbūt scenai buvo noras mesti mane (juokiasi). Man atrodo, kad mesti ar keisti profesiją dar niekada nenorėjau. Buvo situacijų, kai teatre nedirbau, bet jei labai nori – visuomet ateina galimybė sugrįžti, kartais tiesiog reikia jos kantriai išlaukti.

Kalbino Ieva Klimaitė