Apžvalga. Devynias dienas trukusi tylos kelionė

Rusnė Kemežytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Prazvimbus aštuntajam tarptautiniam scenos menų festivaliui „ConTempo“, viduje pasilieka daugybė jausmų. Šių dienų prisiminimai – lyg jaukus pasisėdėjimas su močiute kaime ar švelniai blunkanti chna ant rankos: laikui bėgant pamažu nyksta, bet žymė išlieka.

Iš visų festivalio atmintyje paliktų ženklų ryškiausiai įsirėžia tyla. Ji gali būti ne tik pasyvi tuštuma, bet ir aktyvaus veiksmo scena – kurti įtampą, laukimą ar suteikti reginiui netikėtą reikšmę. Kai atlikėjai neskuba užpildyti erdvės garsu ar judesiu, tyla išleidžia šaknis, o žiūrovas pats pradeda ieškoti, į ką atkreipti dėmesį: ar tai būtų paukščiai „RoZéO“ metu, ar tarp grūdų besiplakantis lietus.

Įsivyravus tylai, atsiranda vietos pastebėti tai, kas įprastai praslysta pro akis. Tyla sustiprina aplinkos pojūtį ir skatina atidžiau skaityti kiekvieną detalę. Tai išryškėja ir „ON SEEN“. Į neoninę geltoną aprangą įsispraudusios moters veiksmai tampa pasipriešinimo aktu: kvėpavimas, žvilgsnis, švarko nusivilkimas, vėl įkvėpimas, vėl tas žvilgsnis, šokis skirtingų spalvų fone, iškvėpimas, žvilgsnis. Paprasti judesiai tyloje įgauna daugiau svorio.

Tyla išsineria iš tradicinės garso nebuvimo sampratos. Ji pasigrimuoja ir ima kurti santykį su žiūrovais. Tai iliustruoja „Stickman“: lazdažmogis išgirsta publikoje pasklidusį juoką ir, rodos, įgauna jėgų – lyg ši vieta akimirkai būtų virtusi stendapo scena. Tyla nutrūksta, o tarp atlikėjo ir publikos užsimezga abipusis ryšys. Jie tampa reikalingi vienas kitam.

Tyla, lyg jūrų dievaitė, šįkart „Undinė“ vardu, po tokio akibrokšto sprunka į baseiną. Ar bent į tai, kas iš jo liko. Vandens nėra – gal ji paslapčia jį išgėrė? Veiksmo troškulys nesilpsta. Baseine klūpinti, o gal keista poza mieganti būtybė. Ritualas ar tikrovės miražas? Vėjas glosto pečius, mintys apie vandenyną liūliuoja. Ir vis dėlto tylą lydi bangų ošimas, paukščių balsai. Ji tik leidžia aiškiau išgirsti tai, kas kitu metu liktų paraštėse.

Tyla susikrimtusi žengia kažkur į kiemus. Ten regi žmogišką nesusipratimą – besikeikiantį, besispjaudantį bufoną Nulį. Aidi čaižus kvatojimas, viską užlieja diskomfortą keliantis triukšmas. Tyla čia susiduria su savo priešingybe, tačiau net ir tada primerktomis akimis stebi publiką.

Su tyla reginys tampa intensyvesnis, o kartais – ir paveikesnis. Ir vis dėlto – kaip gali būti, kad tyla niekada nebūna viena? Su ja danguje kalba paukščiai. Su ja spektaklius kuria nimfos. Su ja traukdamos dainas keliauja lazdos. Su ja rungiasi žmonių žingsniai. Su ja skrieja festivalio žiūrovų emocijos. Galbūt todėl tyla ir nėra tuštuma. Ji leidžia išgirsti ir pastebėti tai, kas triukšme taip lengvai praslysta pro šalį.