Ar šiuolaikybėje yra vietos undinėms? „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Sibilė Plančiūnaitė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Jei vandenynas – vidinio pasaulio, tai undinė – liminalios asmenybės metafora. Jautrios ir pražūtingos. Tokia ji atgijo VDU kiemelyje, šokio menininkės Urtės Siniauskaitės ir „Be kompanijos“ performanse „Undinė“.

Mantra „Ocean calls… Ocean thought… Ocean of thoughts…“ įveda į jūrų būtybės vaidmenį, bet vandenyno neprišaukia. Tenka išdžiūvęs fontanas – biologiškai netinkama terpė, pabrėžianti savo stichijos praradimą. Undinės vaizdinyje atpažįstama šiuolaikinės moters dilema: egzistavimas svetimoje jos sielai aplinkoje.

Jos rekvizitai – ne iš pasakų naratyvų. Plaukų želė, dulksnos purškiklis ir dumblių traškučiai – lyg kasdienybės raktai į mitinę prigimtį.

Tuo tarpu vandenyną autorė sieja su nežinomybės buveine. Patiriami jausminiai šuoliai atsispindi akylame, kartais išsigandusiame, kitais – viliojančiame žvilgsnyje. Lyg nebyliam sirenos šauksme. (Bet kas slypi už jo atliepimo – išsigelbėjimas ar pražūtinga lemtis?)

Šiuolaikybėje, kur dažnai aukštinamas suvienodintų plytų kultas, išlikimas savimi sąlygoja patekimą į paribius. Šiame kontekste „Undinė“ išryškina autentiškumo poreikį nepalankių aplinkybių apsuptyje. Ji nelaukia sugrįžtančio vandenyno, bet mokosi žydėti net ir praradusi savo stichiją.