Aukščiau kasdienybės. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Eglė Jasaitytė

Su šaltos kavos puodeliu rankoje lėtai einu Laisvės alėja, kai žvilgsnį netikėtai sustabdo vaizdas virš galvos – į Nacionalinio Kauno dramos teatro balkonėlį įsikibusi klounė. Kasdienybės ritmą perskrodžia festivalio „ConTempo“ gyvoji miesto instaliacija „U.F.A.“ (angl. „Unidentified Flying Object / Unidentified Female Appearance“, liet. „Neatpažintas Skraidantis Objektas / Neatpažintas Moters Pasirodymas“), akimirksniu paverčianti atsitiktinius praeivius spektaklio bendrininkais.

Kybodama ore, Cristinos Solé klounė netikėtai sutrikdo miesto peizažą. Tai tarsi iš kitos realybės atklydusi būtybė – keista, įdomi, priverčianti pakelti akis ir trumpam sustoti. Ji nepatogi – taškosi vandeniu, į žiūrovus mėto prakąstus obuolius, flirtuoja su publika, o vienam išrinktajam net įteikia meilės laiškelį. Laviruodama tarp žemės ir dangaus, tarp absurdo ir kasdienybės, atlikėja aplink save suformuoja magnetinį traukos lauką – žmonės ne tik stebi, bet ir patys ima ieškoti jos dėmesio. Vieni siūlo pagalbą, kiti nori pralinksminti, būti pastebėti ir bent trumpam tapti šio netikėto paišdykavimo dalimi. Trumpas akių kontaktas ar jos prisilietimas tampa mažu apdovanojimu. Galbūt todėl klounės figūra čia tokia paveiki – savo spontaniška laisve ji leidžia pailsėti nuo rimties ir įsitraukti į nuotaikingą žaidimą.

Pasirodymui pasibaigus, trumpam dar tikiuosi, kad kas nors iš žiūrovų ras būdą, kaip ją „išgelbėti“, ir padės nulipti. O gal klounė pati vikriai šoks į teatro balkonėlį ir manevringai pradings pastato languose? Tačiau atsiveria teatro durys ir pasirodo masyvios metalo kopėčios – paprastas, žemiškas sprendimas. Magija pamažu sklaidosi, minia išsivaikšto, o Laisvės alėja vėl grįžta į įprastą ritmą.