Interviu. Būti Undine

Jaunųjų kritikų programos dalyvė Emilija Griškonytė kalbino Urtę Siniauskaitę, judesio ir balso kūrinio „Undinė“ („Be kompanijos“) autorę.

Kuo šiuo metu gyveni? Kas virpina tavo kasdienybę?

Mano mintys sutelktos į Undinės vaizdinį. Bandau susigrąžinti jos stiprybę, galią, kurią ji turi. Praėjusiais metais jos buvo daugiau, dabar šiek tiek mažiau. Todėl bandau įsileisti Undinę ir atgaivinti savyje jos jėgą, pasitikėjimą savimi tiek scenoje, tiek kasdienybėje.

Kaip atrodo tavo šokio ritualai? Kas tau aktualu, be ko nepradėtum repeticijos?

Man labai svarbu išsišokti pagal įvairiausias dainas. Kartais jos, atrodo, nelabai susijusios su darbu, bet padeda nusikratyti nerimo, blogos energijos, atsipalaiduoti tiek kūnui, tiek mintims. Esu didelė Lady Gagos fanė, jos kūryba padeda man pakrapštyti ir iškrapšyti emocijas. Vėliau pereinu prie kvėpavimo, vaikščiodama po salę giliai kvėpuoju tam, kad įeičiau į tam tikras būsenas.

Savo meninėje praktikoje domiesi intymumo tema. Kaip jį kuri tarp savęs ir publikos? Ką atskleidi, o ką pasilieki sau?

Darau tai per žvilgsnį, subtilų judesį, detales. Sunku pasakyti, kiek atskleidžiu, o kiek pasilieku sau. Manau, stengiuosi susitelkti į save, bet kartu rodyti dėmesį auditorijai. Undinės atveju bandžiau kuo geriau perteikti jos charakterį per savo emocijų ir intymumo prizmę.

Kaip suprantu, būdama Undine jautiesi patogiau nei Urtės kūne?

Taip. Pradėjusi kurti šį darbą, iš pradžių nesuvokiau, kaip esu su ja susijusi, koks mūsų ryšys. Vėliau pamačiau, kad tam tikra prasme slepiuosi už Undinės vaizdinio, bet ši būtybė iš tikrųjų man padeda įgalinti ir suprasti emocijas, kurias patiriu.

Minėjai, kad kūrinyje gausu asmeniškumų. Ar nebuvo sunku atsiriboti nuo jų? Ką tau reiškia atnešti asmeninę istoriją į sceną?

Nepasakyčiau, kad atsiriboju. Gyvenimo pokyčiai neišvengiamai veikia ir mane, ir Undinę. Todėl kartais sunku suvokti, kur – personažas, o kur – aš pati. Galbūt kai kurios emocijos neatspindi dabartinės Undinės, gal net jai trukdo. Tai yra sudėtingiausia, bet bandau rasti balansą.

Kodėl tau svarbus akių kontaktas su publika?

Dėl intymumo, ryšio ir, aišku, tam, kad Undinei būtų lengviau vilioti. Šios būtybės žmones traukia dainomis, o aš pasirinkau tą daryti žvilgsniu. Man atrodo, atlikėjui labai svarbu matyti auditoriją ir šokti ne sau, o stebintiesiems, išlaikyti santykį su jais. Man asmeniškai žvilgsnis padeda įgalinti save veikti. Sunkiau būna repetuoti vienai, nes žmonės, jų akys suteikia energijos. Kuo ilgiau žiūri į žmogų, tuo geriau pastebi, kaip jame ir tavyje kažkas keičiasi. Tai labai gražu ir labai tą vertinu.

Akių kontaktas – galios ar pažeidžiamumo išraiška?

Ir viena, ir kita, nes žvilgsniu ir kūnu perteikiu skirtingas emocijas. Man svarbus būtybės dviprasmiškumas – ją gali matyti ir kaip galingą, ir kaip pažeidžiamą.

Patirdama baimę ar malonumą, Undinė virpa. Kodėl?

Kai studijavau, pirmame kurse dariau solo darbą apie nerimą, jo pavadinimas – „Mėgaukis“. Jame irgi naudojau tokius elementus kaip drebėjimas. Tuo metu vidinė intencija labiau siejosi su nerimo teikiamu malonumu, o šį kartą susitelkiau į Undinės jaučiamą baimę ir pagalbos šauksmą.

Undinę dažnai suvokiame kaip pavojingą, viliojančią būtybę, tačiau tavo kūrinyje ji yra daugiasluoksnė. Atrodo, jog pasirinkdama tokį personažą kalbi apie šiuolaikinės moters „pareigą“ tapti „tobula“. Kokią žinutę norėtum perduoti publikai?

Man rūpi kalbėti apie tai, kad moters emocijos nuolat kinta, o kartu atsiranda nežinomybė – ko iš tiesų sieki, taip pat apie tai, kad kartais nesi užtikrina savo sprendimais, o kartais dėl jų gailiesi. Noriu pabrėžti, kad nelengva būti moterimi, mergina, nes emocijos vis keičia vieną kitą ir trikdo kasdienybę, santykius su kitais. Tačiau toks daugiasluoksniškumas yra ir gera savybė. Manau, būtina jausti tiek nerimą, tiek džiaugsmą, visos emocijos yra savaip vertingos ir spalvingos.

Tau, kaip kūrėjai, svarbu būti suprastai?

Nežinau (juokiasi). Manau, kad kiekvienas suvokia skirtingai. Man aktualiau, kad žiūrovas patirtų mano darbą, išeitų lydimas kokio nors jausmo, o ką jis vėliau susikurs savo galvoje, tai yra jo asmeninis požiūris. Kai imuosi įgyvendinti naują idėją, ne visada ją iki galo suprantu, kartais negaliu paaiškinti. Būna, kad pirmiausia užplūsta emocija. Tikiuosi, kad ir žiūrovai iš pradžių pajus, o tik paskui apmąstys.

Kokią įtaką šokio dramaturgijai daro balsas?

Man tai yra kaip ritualas, žodžiai atėjo labai intuityviai. Nenorėjau dainuoti kaip Undinė, pasirodė teatrališka ar per daug tiesmuka, todėl žodžiai tapo man kaip mantra, padedančia susitikti su personaže.

Kodėl pasirinkai Undinę?

Pajaučiau ryšį, empatiją. Norėjau ir pati patirti tą galią, suprasti jos emocijas. Pasirodė, kad gal esame kažkuo panašios. Taip pat dėl įvairiapusiškos asmenybės: pastebėjau, kad dažniausiai mituose aprašomi jos veiksmai, o ne tai, kaip ji jaučiasi, todėl man pasidarė įdomu, kas slypi už jos padarytų sprendimų.

Tavo Undinė neturi uodegos – tarsi surakini savo galūnes, apriboji galimybes judėti. Kodėl?

Nebuvo taip, kad sąmoningai apie tai galvočiau. Kurdama choreografiją pamačiau, kad kūnas lyg pririštas, tad ir kojos yra undiniškai susipynusios, kaip viena uodega.

Balsas – prigimtinė teisė. Ką juo norėtum ištarti ateities darbuose?

Kol kas nežinau, bet esu nusiteikusi pasinerti į ką nors naujo. Galbūt ne tokio rimto. Jaučiu, kad šis darbas tikrai labai sunkus, tiek emociškai, tiek fiziškai. Norėtųsi kitokio priėjimo. Bet abejoju, kad taip bus, nes emocijos, o ypač negatyvesnės, man svarbios, leidžia priartėti prie kūrinių.