Interviu. Nerkime giliau: leisti kūnui kurti realybę

Rugpjūčio 3 d. Kaune, „Mokslo saloje“, festivalio „ConTempo“ metu šiuolaikinio šokio kūrėja Ugnė Irena Laurinavičiūtė pristatė monospektaklį „ON SEEN“. Dalinamės pokalbiu su jaunąja atlikėja.

Ugne, labas. Esi jauna atlikėja, bet jau sukaupusi tarptautinę scenos patirtį su įvairiais šiuolaikinio šokio kūrėjais. Ar gali mums papasakoti, kokiomis aplinkybėmis atsirado tavo debiutinis spektaklis „ON SEEN“?

Tai yra mano pirmasis ir labai asmeniškas darbas. Parinkau jam solo formatą – tai dažna praktika tarp pradedančiųjų, leidžianti išbandyti save ir savo idėjas. Atlikėjos vaidmuo man daug artimesnis nei choreografės. Šiame spektaklyje svarbiausia ne tikslūs judesiai ar noras šokio elementais perteikti mintis, bet pats atlikimas, skirtingos būsenos.

Ankstesni kūriniai, prie kurių prisidėjau, buvo kitokie: jie leido man išmėginti šokėjos rolę. Tai reiškia, kad, viena vertus, turėjau daugiau laisvės, kita vertus – buvau labiau įrėminta. Prieš šį spektaklį galvoju, kaip man ramu, kokia neįprasta ramybė užliejo. Dažniausiai prieš pasirodymus jaučiu nerimą. Šiandien supratau, kad esu atsakinga sau ir kad man svarbiausia nenuvilti savęs.

Ar būčiau teisi teigdama, kad šokyje tau itin svarbu pasirodymo turinį išreikšti per save?

Siekiu, kad viskas vyktų kuo natūraliau. Negaliu pabėgti nuo savęs, todėl reikia su savimi susigyventi. Kartais savo kūne labai gera, o kartais – ne. Šiame darbe kalbu apie tai, kaip visur, kur eičiau, nešuosi savo kūną ir istorijas. Sudėtinga nuo jų pabėgti, bet galima visa tai transformuoti, padaryti, kad tau jos tiktų, būtų artimos, kurti savo naratyvą aplinkai. Man šiuolaikinio šokio mene yra svarbus atlikimas, nes atlikėjai iš dalies yra „make it or breake it“.

Ieškau balanso tarp dramaturginės kūrinio logikos ir performatyvumo, kuris tampa savotišku akcentu.

Nerkime gilyn. Kokią istoriją pasakoji pasirodyme „ON SEEN“?

Į siužetą nežiūriu iš klasikinio žiūros taško: mane domina ne įvykių chronologija ir naratyvas, o dalykai, kurie palieka pėdsaką kūne, atmintyje, kurie paveikia taip stipriai, jog lemia tolesnius žingsnius. Negalėčiau tiksliai pasakyti, apie ką mano darbas, nes tai nėra autobiografinis kūrinys. Tačiau jis atskleidžia mano pasaulėžiūrą, jame kalbu apie lyčių dichotomiją, nagrinėju, kaip matome kūną ant scenos ir ne ant scenos. Buvo smalsu pažaisti su šiomis mintimis.

Man įdomus fizinio pavidalo analizės procesas per pojūčius, o tau, kaip suprantu, norisi stebėti, kas vyksta su kūnu pasirodymo metu. Ar galime braukti liniją tarp to, kaip žmogus jaučiasi scenoje ir gyvenime? O galbūt tai neperskiriama?

Man atrodo, kad šios būsenos susilieja.

Teatro erdvė – ypatinga: čia gali manipuliuoti, kurti visiškai kitokią realybę ir valandai ar dviem įtraukti žmogų į tai, ką sudėtinga patirti tikrovėje.Tačiau, kaip ir minėjai, kad ir kur būtume, kūnas yra mūsų dalis. Kur prasideda skirtis tarp vaidmens scenoje ir kasdienybės? Ar performindama darau ką nors kita, nei eidama gatve?

Mes norime, kad mus matytų tam tikru kampu, ir esame taip įpratę prie įvairių rolių, kad nė nebepastebime, kokį vaidmenį atliekame. Teatras geba pabrėžti tai dar stipriau.

Norėčiau reziumuoti, kad tapatybė neišvengiamai persikelia į kūrybą. Taigi, scenoje matome tikrumą, asmeninius išgyvenimus. Kad viskas būtų įtaigu, atlikėjas turi nerti gilyn.

Festivalyje „ConTempo“ galima pamatyti, kaip skiriasi šokėjų, cirko menininkų, aktorių realybė. Man atrodo, kiekvienas išgyvena savo kuriamą personažą vis kitaip. Vienur jis aiškiai apibrėžtas ir atskirtas nuo atlikėjo, kitur riba išnyksta ir asmeninės patirtys susipina su veikėju.

Ar tau svarbi publikos reakcija? Ar kuri neverbalinį ryšį su ja? Kas vyksta tavyje, kai atlieki vaidmenį?

Visko ten daug vyksta. Viena vertus, kviečiu žiūrovą, kita vertus, brėžiu liniją. Viskas labai trapu. Nuolat savęs klausiu, kiek galiu leisti žiūrovui priartėti, ar scenoje aš esu subjektas, ar objektas. Šį santykį galima keisti, žaisti juo. Man įdomu stebėti žmones. Mano manymu, lietuvių veidai ir žvilgsniai gana šalti, bet truputį ilgiau pažiūrėjus į akis daug kas išsilydo. Norėdama juos suprasti, tampu itin atidi.

Be abejo, man svarbu, kaip reaguoja publika, bet suprantu, kad šis darbas palies ne visus. Galbūt jis skirtas ne kiekvienam, gal nėra toks universalus. Kol kas dar nežinau. Suprantu, kad žmonės tuos pačius simbolius perskaito labai skirtingai, ir mane tai žavi. Būtent to ir ieškojau – simboliuose slypinčio įvairiapusiškumo.

Ar džiaugiesi kūriniu „ON SEEN“?

Taip, nekantriai laukiau, kada galėsiu pristatyti šitą darbą. O dabar reikės atsipūsti, kad geriau suprasčiau, kas įvyko.

Ugne, savo kūrinį nešiojai mintyse ir visame kūne. Išnešiojai ir įvyko ilgai lauktas gimimas. Koks etapas laukia priešakyje?

Būtų nuostabu, jeigu spektaklis imtų gyventi ir galėčiau jį paleisti. Svajoju, kad jis eitų per skirtingas vietas, pabūtų įvairiose erdvėse, sutiktų skirtingus žiūrovus ir keistųsi. O aš, kaip choreografė ir atlikėja, norėčiau stebėti auditorijos reakcijas.

Man būtų įdomu, nes aš labai labai laukiau to susitikimo su žiūrovais, man atrodo, jie išgrynina spektaklį, leidžia supranti, kurios dalys kaip veikia. Repeticijose spėliodavau, kaip viskas atrodys, bet nenujaučiu, su kokia stipria energija atliksiu kūrinį prieš publiką.

Galbūt norėtum ką nors pasakyti žiūrovui?

Noriu pakviesti ateiti ir pažiūrėti mano darbą (juokiasi).

Kūnas kartais gali pasakyti daugiau negu žodžiai, per jį galima atrasti daugybę prasmių ir patirčių. Tad kviečiu dažniau tiesiog patirti ir mažiau kvestionuoti.

Vadinasi, kūnas kuria realybę?

Taip. Manau, kad reikia leisti jam tą daryti.

Ačiū tau, Ugne.

Ačiū tau.

Parengė Lijana Judickaitė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė