Interviu. Noras kurti pamirštai auditorijai

Parengė Airisė Gudonytė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Ukrainiečių teatro kūrėja, aktorė ir lėlių teatro menininkė Mariia Patokova, pastebėjusi, kad dažnai spektakliai kuriami vaikams ar suaugusiesiems, nusprendė savo darbus skirti auditorijai, kuri dažnai lieka nuošalyje – paaugliams. Pasirodymų patirtys su jais visuomet įdomios, paaugliai lengvai įsitraukia į spektaklius, kurie būna paruošti jiems suprantama kalba. Taip galima juos sudominti rimtomis temomis, tokiomis, kaip karas spektaklyje „Mūsų Marik“.

Kaip lėlių teatras atsirado jūsų gyevnime?

Netyčia, kaip ir daugumai lėlininkų. Po mokyklos norėjau stoti į vaidybą, bet neįstojau. Apie lėlių teatrą nieko nežinojau, tik kad daug kas eina ten, jei nepasiseka su aktoriniu. Atsimenu, kad studijų pradžioje beveik visi dar planavome perstoti, bet aš taip įsimylėjau lėlių teatrą, tad čia ir likau. Daugiausia meilės įkvėpė žmonės, kurie parodė, koks lėlių teatras gali būti visapusiškas.

Ar po studijų planavote išvykti iš gimtosios šalies?

Visada gyvenau Kyjive, niekas nesitikėjo, kad išvažiuosiu, bet norėjosi padaryti ką nors neįprasto. Lėlių teatro pasaulis, man atrodo, toks mažytis, visi visus pažįsta, susitinka festivaliuose. Mano dėstytojai žinojo režisierių Lietuvoje. Baigiant studijas su kursiokais atvykome į Panevėžio lėlių vežimo teatrą, kur Antanas Markuckis ieškojo profesionalių lėlininkų iš Ukrainos. Neplanavau ilgam likti, bet Lietuvoje esu aštuonerius metus.

Pagrindinė jūsų kūrybos kryptis yra spektakliai, skirti paaugliams. Kas įkvepia jiems kurti?

Mano mama anksčiau turėjo neformalaus ugdymo įstaigą paaugliams, kur jie galėjo išbandyti save ir suprasti, ką nori veikti gyvenime. Ten aš dirbau teatro mokytoja. Dabar pastebiu, kad užklasinių veiklų jiems netrūksta, bet spektaklių, būtent orientuotų į šį amžių, mažai. Tai labiausiai inspiruoja. Be to, norisi su paaugliais kalbėtis mažai aptariamomis temomis.

Ar nebūna baisu pasirodyti prieš paauglius?

Prieš keletą metų sukūrėme spektaklio paaugliams eskizą apie seksą. Buvo labai įdomi patirtis. Jie reagavo labai stipriai, emocionaliai, nuolatos kalbėjo ir juokėsi. Visą laiką žiūrovai diskutavo, negalėjo susilaikyti – jiems buvo didžiulis šokas, kad scenoje kalbame tokia tema. Kartais net buvo sunku vaidinti, nes laukėme pauzės, kad galėtume tęsti, bet jos nebuvo. Po spektaklio turėjome diskusiją. Supratau, kad jie tiesiog yra labai sujaudinti, turi daug minčių ir emocijų. Visada reikia nusiteikti, kad paaugliai – labai skirtingi ir gali skirtingai reaguoti. Tai nėra tradicinis teatro žiūrovas, bet gal kažkas būtent taip ir susipažins su teatru.

Spektaklis „Mūsų Marik“ yra magistrinio meninio tyrimo dalis. Kuriant jį buvo atsižvelgta į apklaustų lietuvių ir ukrainiečių paauglių atsakymus.

Kokie atsakymai labiausiai nustebino?

Buvo vienas labai įdomus interviu su lietuviu vaikinu, kuris norėjo būti politologu, tad žinojo labai daug informacijos, gal net kartais daugiau nei aš. Buvo smagu, kad ir be mūsų spektaklio yra jaunimo, kuris labai stipriai domisi politika. Aišku, ne visi. Buvo ukrainietis vaikinas, kuris atsivėrė, kad jo tėtis žuvo kare. Tą akimirką nustebau, nežinojau, ar mes toliau tęsiame pokalbį, ar liečiame šią temą, ar ne, bet jis brandžiai apie tai kalbėjo. Iškart po jo turėjau kitą interviu, su vaikinu, kuris visiškai išplaukęs. Jis žino, kad karas vyksta, bet jam tai nelabai rūpi. Jam smagu, kad Vilniuje jis gali kalbėti rusiškai, jau susirado draugų. Tokie kontrastai mane labiausiai nustebino.

Spektaklis pristatomas per dviejų paauglių, Staso ir jo sesės Lizos, prisiminimus. Koks dar, be dienoraščio pasidalijimo, buvo Lizos indėlis?

Stasas šiame darbe yra ne tik aktorius, bet ir scenografas. Didžioji dalis piešinių yra jo, bet sesės lėlės, spalvoti namukai, kompiuterinio žaidimo detalės nupieštos Lizos. Labai matosi skirtumas tarp jų, nes Staso dalyje dominuoja juoda, raudona, balta, o Lizos pasaulis daug spalvingesnis.

Dabar Stasas kuria komiksą pagal šį spektaklį, Liza ten daug daugiau piešia.

Kokia Lizos nuomonė apie spektaklį?

Jai patinka. Kiekvieną kartą ji atsiveda vis kitus savo draugus. Man smagu, kad ji nori draugams parodyti, ką mes darome. Pirmą kartą, atsimenu, buvo sunku ją matyti, nes ji visą laiką verkė. Verkė ir vertėjavo, kadangi jos draugai nekalbėjo lietuviškai. Atsimenu, kad ji visą spektaklį bandė išversti. Jai patinka dalintis šiuo darbu, nors kartais sako, kad yra netikslumų. Su tuo susidūrė ir kai pradėjo piešti, nes ji nori viską labai detaliai parodyti, o mums į dramaturgiją tiek nebetelpa.

2022 m. buvote Lietuvoje. Apie karo pradžią sužinojote netiesiogiai. Ką reiškia išgyventi savo šalies karą per nuotolį?

Realybė prasidėjus karui ir buvo tokia, kokią pavaizdavome spektaklyje. Galvojau, kad viskas greitai baigsis, bet supratus, kad ne, buvo labai baisu. Anksčiau maniau, kad žinau, kaip stipriai galiu bijoti, bet tada atradau visai naujas savo baimės ribas.

Pirmą dieną Kyjive vyko sprogimai. Labai išsigandau, nes ten buvo visa mano šeima. Tada dar nesupratau, kaip viskas vyksta. Mes buvome toli ir nežinioje. Nuolatos skambindavau jiems. Vėliau dažnai pradingdavo ryšys su Staso šeima Mariupolyje. Prašydavome, kad maniškiai su jais susisiektų, nors dar nebuvo pažįstami. Jo mama taip Stasą pasveikino su gimtadieniu, nes mums negalėjo prisiskambinti.

Telegrame sekiau labai daug naujienų grupių. Pirmomis dienomis būdavo, kad perskaitydavau visas naujienas. Dabar šiek tiek ramiau. Per tą laiką buvau Ukrainoje, supratau, kad gyvenimas tęsiasi. Tada ne. Nerimas buvo didžiulis. Atsimenu, tada buvo pirmas kartas, kai aš visiškai negalėjau valgyti.

Manau, kad Lietuva ukrainiečiams yra viena geriausių šalių gyventi. Visą laiką jaučiu lietuvių palaikymą. Iki šiol ant autobusų parašyta „Vilnius myli Ukrainą“, vis dar visur kabo vėliavos. Būna, atvažiavę kitur gyvenantys draugai stebisi, fotografuoja, kiek daug dėmesio gauname. Man tai jau tapę kasdienybe.

Šiemet įkūrėte teatrą paaugliams (ir ne tik) „Tarp“. Kokia jo vizija ir artimiausi projektai?

Man dar nedrąsu sakyti, kad turime teatrą. Anksčiau atrodydavo, kad aš per mažas žmogus įkurti teatrą. Magistro metu pradėjau apie tai svajoti, sulaukiau palaikymo, o dabar jau vizijos po truputį pildosi. „Tarp“ yra teatras paaugliams ir tiems, kas kadaise buvo paaugliu, nes nemanau, kad tai būtų neįdomu ir suaugusiam žiūrovui. Dabar artimiausias projektas bus eskizas Kauno kameriniame teatre „Kodėl aš nebalsuoju“. Jis bus apie keturių žmonių istorijas, santykį su politika. Labai norėtume, kad šis spektaklis būtų rodomas klasėse. Norisi ne tik sakyti, kad kuriame paaugliams, bet iš tikrųjų pas juos eiti.