Interviu. Nuo karaliaus juokdario iki uzurpuoto žiūrovo

Iveta Silvija Pociūtė

Iki tol uždarose teatro erdvėse rodytas bufonados monospektaklis „Nulis“ „ConTempo“ festivalyje pirmą kartą persikėlė į atvirą industrinę aplinką. 2026 m. įkurtos „NULIS Company“ spektaklis remiasi bufonados principu, kai ne viską įmanoma numatyti iš anksto. Vienam žiūrovui atsitraukus netikėtai įtraukiamas kitas, o atlikėjai tenka iš karto reaguoti į tai, kas vyksta priešais ją. Grotesku, parodija ir fizine raiška pasirodymas kalba apie vartotojiškumą, socialinius vaidmenis ir galią, kartu tikrindamas, kiek toli galima eiti kuriant santykį su publika.

Su aktore, idėjos autore ir bufone Gabriele Penčylaite kalbamės apie tai, ar gyva erdvė pakeitė Nulį, ką spektaklyje reiškia žiūrovo „ne“, improvizacijos ribas ir kas nutinka, kai žemo statuso juokdarys pats ima disponuoti galia.

Ką spektakliui ir tau pačiai pakeitė rodymas atvirame Kauno „Drobės“ fabriko kieme?

„Drobės“ fabrike atsirado kitas kampas – žiūrovas pats patenka į jo erdvę. Anksčiau susidarydavo iliuzija, kad žiūrovas atvyksta spektaklio į vadinamąją juodąją dėžutę, o bufonas Nulis ateina pas jį. Kadangi pats bufonas sukurtas kaip elgeta, erdvė, kostiumas ir visa dramaturgija tarsi susiliejo.

Labai patogi buvo ir pati erdvė – ji ištęsta, ilga. Galėjome pasirinkti vieną kiemo atkarpą, pasodinti žiūrovus gana arti bufono, bet ne per arti, nes šiam žanrui to reikia. Atsirado gylis, perspektyva – bufonas matomas iš labai toli. Tuomet atrodo, kad jis tikrai ten gyvena, o mes pas jį atėjome.

Kalbėjausi ir su žiūrovais, ir su kritikais, kurie spektaklį buvo matę anksčiau arba tik nuotraukose, įrašuose, socialiniuose tinkluose. Jie sakė, kad pasikeitusi erdvė sukuria kitokį, gal net paveikesnį santykį.

Buvo juntamas erdvės kvapas, nešvara, o per spektaklį net įvažiuodavo automobiliai. Įdomu, ar tai suplanuota.

Ne, tyčia taip neturėjo būti. Automobiliai įvažiavo šeštadienį, todėl sekmadienį jau buvome padėję ženklus, kad nevažiuotų.

Bet tai dar labiau sustiprino jausmą, kad veiksmas vyksta Nulio teritorijoje. Ar buvo žiūrovų reakcijų, kurios tave pačią itin nustebino? Ir ar publika apskritai keičia patį Nulį?

Gal ne tiek Nulį. Nulis nėra personažas – jis yra bufonas, ir tai yra svarbus skirtumas. Kadangi pats žanras teatro pasaulyje dar nėra labai pažįstamas ar suvokiamas, žmonės dažnai sako, kad čia personažas, bet tai netiesa. Jeigu tai būtų personažas, galbūt publika jį kažkaip keistų. Šiuo atveju auditorija labiau keičia tai, kaip aš valdau savo bufoną. Aš esu tarsi jo pilotas. Man pačiai labai įstrigo vienas ankstesnis rodymas „Menų spaustuvėje“, kai iš spektaklio išėjo keletas žmonių. Apšvietimas ten toks, kad aš matau visus žiūrovus ir jie mato mane – mūsų akys susitinka. Jeigu žmogus išeina, tai mato visi.

Man buvo įdomu tai patyrinėti, nes suprantu, kokio žanro spektaklį kuriu. Bufonas gali būti nepatogus, nemalonus, jis gali trikdyti. Normalu, kad žmonės gali išeiti – galbūt jie nežinojo, kur ateina.

Ar „ConTempo“ metu buvo momentų, kai žiūrovas netikėtai pakeitė tai, kas vyksta?

Spektaklyje yra vieta, kur mano bufonas prašo cigariuko. Vienas vaikinas man tiesė cigariuką, aš bandžiau jį paimti, o jis staiga jo nebedavė. Pradėjau tai apvaidinti. Jis pats įsipynė į vyksmą, pradėjo žaisti kartu. Pasakiau: „Gerai, dar kartą pakartojam iš naujo.“ Jis vėl vaidino, kad duoda cigariuką, tik jau kitaip. Žmonės pradėjo ploti. Kai pagaliau jį paėmiau, paklausiau: „Tai kas čia dabar yra? Kas čia bus?“ Jis pasakė: „Meilė.“ Sakau: „Meilė? Gerai.“ Ir Nulis ėmė nusirenginėti.

Bet aš vis tiek kaip aktorė turėjau išlaikyti savo bufoną aukštesnio statuso. Atrodo, žemo, tačiau bufonadoje, jeigu nekelsiu savo energijos, žiūrovas pradės „lipti man ant galvos“ ir jau nebe aš kontroliuosiu situaciją. Galiausiai apžaidžiau taip, kad žmogus sutriko ir išėjo iš scenos. Auditorijoje vėl kilo juoko pliūpsnis. Tokie momentai kaskart rodant spektaklį yra kitokie.

Ką tau reiškia žiūrovo sutikimas dalyvauti? Ar jis gali spektaklio metu šį kvietimą atšaukti?

Jeigu kalbame apie mūsų spektaklį, be žiūrovų įsitraukimo jis tiesiog nepavyktų. Yra dramaturgija, yra viso spektaklio konceptas, bet yra ir konkrečios vietos, kuriose vyksta interakcija. Kadangi nėra vadinamosios ketvirtosios sienos, kontaktas su žiūrovu vyksta nuolat. Aktyvi interakcija nutinka keliais momentais. Jeigu ji neįvyksta, lieka toks terminas flop – nesėkmė. To neturėtų nutikti, o jeigu nutinka, turi priimti tai kaip dovaną ir iš jos išnaviguoti.

Mano, kaip aktorės ir bufonės, užduotis yra naviguoti bufoną, spektaklį ir ryšį su žiūrovais taip, kad jie eitų į tą interakciją. Reikia pastebėti, su kuriais žmonėmis galiu eiti į aktyvų kontaktą ir kaip toli per savo bufoną galiu nueiti. Kartais žmogus labai nori dalyvauti. Per pirmąjį „ConTempo“ rodymą vis įsitraukdavo už festivalio komunikaciją atsakingas Darius – kai tik Nulis ieškodavo cigariuko, jis jau buvo pasiruošęs jį pasiūlyti.

O kartais matai žmogų, kuris sėdi labai užsidaręs, tarsi sakytų: „Nenoriu, manęs nekalbinkit.“ Kitą kartą kaip tik eini pas tokį žmogų, pradedi jį parodijuoti. Nes būna, kad žmogus demonstratyviai dengiasi, rodo, jog nenori kontakto, bet iš to, kaip jis elgiasi, susidaro įspūdis, kad giliai viduje vis tiek nori tos scenos, nori, pavyzdžiui, gauti pravardę.

O ką tau reiškia žiūrovo „ne“? Juk ir pati reakcija ne visada vienareikšmė – net juokas gali būti bendrininkaujantis, nervinis, gynybinis ar tiesiog socialinis, nes juokiasi visi aplink. Kaip supranti, kada galima eiti toliau, o kada reikia atsitraukti?

Viskas labai priklauso nuo konkretaus spektaklio energetikos ir nuo to, kaip tuo metu valdau savo bufoną. Dažniausiai žmonės „ne“ nesako, bet jeigu sureaguoja būtent taip, būna skirtingai. Kartais iškart šoku prie kito žmogaus, dar minimaliai apžaidžiu tai, kad pirmasis pasakė „ne“. O kitą kartą galiu kaip tik žmogų dar labiau atakuoti.

Labai priklauso nuo žmogaus. Man sunku tiksliai paaiškinti, kaip atskiriu, nes tai jutiminis niuansas. Galėčiau bandyti jį teorizuoti, bet jis vis tiek liktų nepakankamai apčiuopiamas. Kadangi pati tai darau ir visi tie dalykai eina per mane, kartais atrodo, kad jų tiesiog neįmanoma iki galo įžodinti.

Bufoną sieji su karaliaus juokdariu. Kas šiandien yra Nulio „karalius“? Ar jis apskritai sėdi auditorijoje?

Pirma mintis, kuri atėjo į galvą, – Nulio karalius yra tie žmonės, kurie ateina. Gyvename visuomenėje, apie kurią ir kalbama spektaklyje: daug perkame, turime daug turto, bet nejaučiame ryšio su žmogumi. Yra kažkoks dviveidiškumo momentas.

Per vieną iš rodymų atėjo dvi labai gražiai apsirengusios poniutės. Vienai jų tiesiog buvo per daug nemalonu, per daug šlykštu, per daug… Tiesiog a huge no. Ji paties spektaklio nepamatė, bet vien ta atmetimo reakcija… Man atrodo, tokie žmonės ir yra jo karaliai.

Nulis ateina kaip žemo statuso juokdarys, bet pamažu pats įgyja galią, o ją turintieji gali pasirodyti kaip juokdariai.

Man įdomi ši sąsaja. Kai vedu dirbtuves ir pasakoju žmonėms apie bufonadą, miniu karaliaus juokdarį. Klounados žanre klounas irgi dažnai siejamas su juokdariu, bet, mano supratimu, bufonas dar labiau yra karaliaus juokdarys, nes jis – karaliaus juokdarys plius triksteris.

Būtent dėl savo žemo statuso ir dėl to, kaip atrodo, jis gali karaliui pasakyti tiesą. Kas pasako, kad karalius nuogas? Vaikas arba karaliaus juokdarys. Žiūrovas gal net nepastebi, kaip tos svarstyklės pasikeičia. Bufonas ateina žemo statuso, bet iš tikrųjų turi labai aukštą statusą ir galiausiai tarsi uzurpuoja žiūrovą.

Kur toliau norėtum vesti savo bufonados praktiką – ar matai Nulį toliau besikeičiantį, ar jau galvoji apie naujus bufonus ir visai kitokias jų formas?

Šis bufonas yra autentiškai mano bufonas. Kai kuri bufonadą – kaip ir klounados žanre kuri savo klouną. Šiame spektaklyje tai yra mano bufonas.

Bet turime naujų idėjų naujiems spektakliams. Artimiausias darbas, kurį esame numačiusios įgyvendinti, vėl bus monospektaklis, ir ten bufonas bus labiau moteris. Tame spektaklyje Nulio nematysite – dar pati nežinau, koks bus naujasis bufonas, nes dar nepradėjome dirbti.

O Nulis jau yra sukurtas, tačiau su kiekvienu rodymu evoliucionuoja. Norime šį spektaklį rodyti toliau, supažindinti žmones su šiuo žanru ir kurti naujus bufonados darbus, kad žmonės jau žinotų, kur ateina.

Bufonados monospektaklis „Nulis“ rugpjūčio 1–2 d. parodytas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, Kauno „Drobės“ fabriko kieme. Spektaklio idėjos autorė ir atlikėja – Gabrielė Penčylaitė, režisierė – Aistė Rekašiūtė. Kiti kūrėjai: dramaturgas – Dominykas Matulionis, scenografė ir kostiumo dailininkė – Guoda Korsakaitė, scenografės asistentė – Rugilė Lepšytė, grimerė – Severija Bružaitė, bufonados mentoriai – Thomas Toppleris ir Gonzalo Villareal Porzio, koprodiuseris – Rygos cirkas.