Jautrumas kaip stiprybė: interviu su Ugne Lučauskaite

Bernadeta Kubiliūtė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Rugpjūčio 8 d. bunkerio P.A.R.A.K.A.S erdvėse festivalio „ConTempo“ auditorija išvydo Ugnės Lučauskaitės šokio spektaklio premjerą „Untitled World“. Su menininke kalbamės apie jos kūrybai aktualias vertybes, identitetą ir įkvėpimą.

Kaip pristatytum save kaip žmogų ir kaip menininkę? Kiek šios dvi tapatybės sutampa, o kiek skiriasi?

Aš kaip žmogus esu itin jautri ir labai stengiuosi tą savo jautrumą kaip nors įdrąsinti. Esu labai kritiška, bet kartu bandau pozityviai mąstyti, priimti gėrį, grožį ir rimtai nereaguoti į dalykus, nors kartais ir sunku. Esu labai stipri feministė ir mano darbuose feminizmas tikrai atsispindi, bent jau aš taip tikiuosi ir norėčiau, kad tai matytųsi. Galbūt jautrumas mano darbuose ne taip stipriai atsiskleidžia, bet mano kaip žmogaus jautrumas ir drąsa kuria tai, ką aš dabar rodau.

Tavo kūryboje dažnai atsiskleidžia patriarchalinių struktūrų ir toksiško vyriškumo temos. Kas paskatino apie tai kalbėti ir kurti?

Manau, nėra kokio nors vieno dalyko. Mano jautrumas, aplinkos, situacijų stebėjimas, kaip aš pati jaučiuosi, mano draugės, kitos moterys. Ir tai, ką matau aplinkui: neteisybė, dvigubi standartai, nejuokingi pokštai. Tai labiausiai ir skatina. Ir noras, kad taip nebūtų.

Iš kur atsirado pavadinimas „Untitled World“ ir ką jis simbolizuoja?

Bandžiau įsivaizduoti kitą pasaulį, visiškai priešingą tam, kuriame dabar gyvename, bet man nelabai pavyko. (Nusijuokia) Kuo daugiau skaičiau ir domėjausi, tuo labiau supratau, jog viskas taip giliai susipynę tarpusavy, kad įsivaizduoti pasaulį visiškai be patriarchalinių, toksiškų dalykų neįmanoma. (Susimąsto)

Tačiau aš norėjau pamėginti paieškoti alternatyvos. Pavadinimas simbolizuoja revoliucijos, pasaulio, kurio nėra, troškimą.

Kaip atrodytų tavo svajonių pasaulis?

Nežinau. Su kiekvienu aspektu, kurį įsivaizduoju, randu kokį nors trūkumą, nepavyksta rasti tiesos, kuri nebūtų paveikta to, kur aš esu, gyvenu ir ką žinau.

Bet vienas iš dalykų (nusišypso) būtų tai, kad aš galėčiau verkti ir verksmo nereikėtų nuslopinti, sustabdyti, niekas nesakytų „per jautriai reaguoji“. (Sako pašiepiančiu tonu)

Savo darbuose sieki atskleisti vaizdo ir šokio sąveiką. Kodėl pasirinkai būtent tokią performanso formą? Ką ji suteikia, gvildenant tau svarbias temas – feminizmą, toksišką vyriškumą, jautrumą?

Man labai patinka kinas ir videomenas. Manau, tai suteikia papildomo sluoksnio judesiui, kurių aš negaliu ar nenoriu perteikti kūno kalba. Juk judesys yra pagrindinis kalbėjimo įrankis.

Kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti kūrinį savaip, tačiau ką tu pati tikiesi, kad žiūrovas išsineš po performanso „Untitled World“?

Tikiuosi, kad žiūrovas per šį spektaklį gali pasijuokti, bet ir suprasti patriarchalinės sistemos blogį ir naikinančią galią. Labiausiai norėčiau, kad į mane panašūs žmonės – tie, kurie turi stiprią feministinę poziciją, dažnai abejoja savimi ir jaučiasi nepritampantys – pajustų bendruomeniškumo ir kito pasaulio norą, suprastų, kad ne jie vieni mato problemą, kad yra žmonių, kurie kartu su jais kovotų. Kad žinotų: „Štai, aš turiu supporto.“ (Nusišypso)