Kai dangus tampa scenos partneriu. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Eglė Jasaitytė

Prancūzų trupės „Gratte Ciel“ oro spektaklis „RoZéO“, pristatytas „ConTempo“ festivalyje, „Kauno grūdų“ erdvėje, pakvietė ne tik stebėti ore laviruojančius kūnus, bet ir kitaip patirti industrinę erdvę. Tai buvo vienas tų pasirodymų, kuriuose techninis meistriškumas neužgožė jautrumo – priešingai, tapo priemone kurti trapų ryšį su aplinka.

Ant strypų balansuojantys kūnai skrodė pilką erdvę, primindami apie atkaklų žmogaus bandymą susikalbėti su gravitacija. Apsiniaukęs dangus kvėpavo kartu su aktoriais, o kiekvienas muzikinis virptelėjimas keitė ne tik atlikėjų ritmą, bet ir regimą vaizdą – išblaškyti balandžiai ir jų krintančios plunksnos vis tapdavo šio gyvo paveikslo šokėjais.

Ilgainiui žvilgsnis vis rečiau grįždavo į žemę. Retai kada pagaunu save taip ilgai žiūrint į dangų. Lietaus lašai ant veido užtepė dar vieną emocinį sluoksnį. Jie nuplovė „Kauno grūdų“ erdvės kvapą ir paliko tik judesio, garso bei drėgno oro svaigulį.

Nors man norėjosi daugiau adrenalino ir dar aštresnio ritmo, spektaklis pasirinko lėtesnę eigą – tokią, kuri vertė neskubant įsiklausyti į erdvę ir joje kuriamą santykį. „RoZéO“ atlikėjai trumpam pavertė industrinį peizažą jautriu gyvu organizmu, o man po šio susitikimo norėjosi ne ploti, o apkabinti.