Kas aš esu? „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Jovita Ambrazaitytė,
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Buvusio „Drobės“ fabriko vidinis kiemas keliems vakarams tampa scena. Aptrupėjusių sienų fone pasirodo ne herojus, o visuomenės paraštėse gyvenantis žmogus. „NULIS Company“ bufonados monospektaklyje Gabrielė Penčylaitė improvizuoja, kurdama etiudų grandinę. Humoras, tiesioginis kontaktas su publika ir nuolatinė vaidmens kaita benamio figūrą paverčia socialinės tikrovės veidrodžiu.

Iš pradžių visi juokiasi, nes Nulis parodo tai, ko įprastai teatre vengiama. Jis atvirai išreiškia savo skausmą, troškimus ir kūniškumą. Tačiau kuo labiau jis atsiveria, tuo labiau ima ryškėti mūsų pačių slepiamas pažeidžiamumas.

Aktorė G. Penčylaitė panaikina ribą tarp scenos ir žiūrovų, paversdama kiekvieną galimu spektaklio dalyviu. Stebiu publikos veidus: vieni santūriai šypsosi, kiti tarsi slepiasi nuo Nulio žvilgsnio, nes jis gali prieiti per arti.

Spektaklis „Nulis“ kalba ne apie benamį, o apie visuomenę, kuri, siekdama būti patogi ir taisyklinga, praranda gebėjimą būti tikra. Socialinių ritualų ir mandagybių sluoksniai pridengia tai, ką sunku pripažinti, o Nulis juos nuplėšia, nuolat grįždamas prie esminio klausimo: „Kas aš esu?“