Mes gyvename tikroviškoje fikcijoje

Goda Urbonaitė

Pokalbiui su Pablo Gisbert, teatro režisieriumi ir trupės „El Conde de Torrefiel“ bendraįkūrėju, susitinkame tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo” įkarštyje. o spalį trupė pasirodys ir Vilniaus Tarptautiniame festivalyje „Sirenos“. Spektaklyje „ULTRAFICCIÓN NR. 1”, vykusiame Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, nepriekaištingai atsiskleidė trupės kūrybos temos – fikcija ir realybė. Vieno iš pasirodymų metu čia, laiku ir vietoje, nuo obels nukrito obuolys, o pasirodymui pasibaigus vietoj užuolaidų užsklandos pasigirdo fejerverkai. Spontaniški sutapimai nustebino patį Pablo, o žiūrovai spėliojo: ar tai buvo suplanuotos pasirodymo dalys, ar atsitiktinumai, nutikę sekundžių tikslumu? Ar tai nutiko realybėje, ar fikcijoje?

Šiandien vienos garsiausių Europos teatro trupių „El Conde de Torrefiel” režisieriai, ispanas Pablo Gisbert ir šveicarė Tanya Beyler, prieš žiūrovų akis rodo kažką labai tikro, o tuo pačiu metu į ausį kužda: tikrovės lygis yra labai aukštas, bet tai, ką dabar matai, yra iliuzija. Kūrėjai laužo taisykles, nes taip supranta ateities teatrą. Jie siekia sužadinti vaizduotę, nes, anot jų, ribota vaizduotė skatina smurtą. 

– Pablo, kaip atrodė tavo kūrybinio kelio pradžia?

– Tik pradėjęs studijuoti filosofiją, nekantravau kuo greičiau teoriją iš knygų perkelti į sceną, todėl nusprendžiau mesti filosofijos studijas. Tuo metu, vėlyvaisiais devyniasdešimtaisiais, dar grojau pankroko grupėje ir pradėjau kurti savo pirmus pasirodymus teatre. Juose persipynė filosofiniai naratyvai ir tranki hardkoro muzika. Man labai patiko šitas mišinys. Vėliau persikėliau iš Valensijos į Madridą studijuoti teatro
režisūros. 

– O kaip kūriniuose atsirado šokis, vizualiniai sprendimai? Kada kūryba tapo tarpdisciplininė, apjungianti šokį, literatūrą, muziką ir vizualus?

– Studijavau režisūrą, vis dažniau lankiausi teatre ir pastebėjau, kad scenoje man įdomesni judantys, o ne kalbantys žmonės. Apskritai man labiau patinka stebėti kažką abstraktaus, o ne konkretaus. Vėliau Barselonoje susipažinau su savo partnere Tanya. Kartu dirbome „Marcos Morau La Veronal” trupėje su įvairiais muzikantais, choreografais, o 2012 metais nusprendėme įkurti savo trupę „El Conde de Torrefiel“. Įprastai teatre kūryba prasideda nuo teksto, istorijos. Mūsų pasirodymuose tekstas užima svarbų vaidmenį, bet kurti pradedame nuo choreografijos, scenografijos, šviesos, garso, o tik tada rašome tekstą. 

– Pradedate kurti kitaip nei įprasta, o trupės pavadinime „El Conde de Torrefiel“ yra užkoduota istorija apie maištaujantį Ispanijos karaliaus Alfonso XII brolį. Galima sakyti, kad maištas yra jūsų teatro ašis? 

– Žvelgiant istoriškai, šiuolaikinis menas visada laužė taisykles. Taip kuriami nauji pasauliai, atsiranda naujos galimybės. Marcelis Duchampas, Jonas Mekas, Pedras Almodovaras, Endis Varholas – tik keli to pavyzdžiai. Aktualios temos nesikeičia visą amžinybę – tai meilė, šeima, savęs paieškos, kito supratimas. Tačiau, mano galva, naujoji karta turi laužyti ankstesnės kartos sukurtas meno formas ir būdus kalbėti. Nieko naujo neišrasime, bet galime rinktis kurti netikėtai. Kuriant teatrą lengva manipuliuoti stimuliacijomis, bet sudėtinga kurti apie paprastus dalykus ir pateikti juos aiškiai, ryškiai, įdomiai. 

– „El Conde de Torrefiel“ teatrą tikrai galima vadinti netikėtu. Judviejų su Tanya kūryba yra avangardinė, eksperimentinė, bet taikote į plačią auditoriją. Kaip reaguojate į neigiamas, „nieko nesupratusių” žiūrovų reakcijas?

– Teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovo galvoje. Mums yra artimas Šekspyro kūrybos metodas. Šekspyro teatre „Globusas” Londone scenoje nėra kalnų, audrų, Julietos balkono ar Hamleto pilies – yra tik tekstas ir erdvė vaizduotei. Vaizduotės pagalba tekstas žiūrovo galvoje transformuojasi į individualų vaizdinį.

Per pastarąjį šimtmetį dėl skaitmenizacijos žmonijos vaizduotė susilpnėjo. Savo mažuose ekranuose dabar galime pamatyti viską, net ir labai stiprius atvaizdus, todėl bet koks vaizdas jau retai kada mus nustebina. Teatras nėra pajėgus konkuruoti su skaitmeniniu pasauliu, Holivudo filmais ar „Netflix”. Manau, kad šiuolaikinis menas, įskaitant teatrą, turi žadinti vaizduotę.

Šiandieniame vaizdų pasaulyje teatras patiria iššūkių, bet mes stengiamės įsivaizduoti, koks teatras bus ateityje ir kurti jį dabar. Kuriame netikėtumus pasitelkdami tekstą, muziką, ritmą. Nenaudojame visiems gerai pažįstamų atvaizdų. O kalbant apie reakcijas, man jos patinka bet kokios. Jeigu savo pasirodymu žiūrovui iškeliame klausimą „Kas čia buvo?”, tai jau mane labai džiugina. Jeigu kūrinys nepatiko, bet iškilo
klausimas „Kodėl nepatiko?”, man atrodo, tai irgi puiku.

– Tekstas jūsų pasirodymuose dažniausiai pasirodo LED ekrane arba yra įgarsinimas. Tekstui suteikiate svarbų vaidmenį, norėdami sužadinti žiūrovo vaizduotę ir trinti ribą tarp tikrovės ir fikcijos? 

– Žodžiai konstruoja tikrovę. Apibrėžus ir pavadinus žemę Europa, ji tampa Europa. Pasakymas, kad myli, turi didesnį svorį nei meilės jausmas. Vos keliais žodžiais mes galime pakeisti realybę. Jei esi vaikinas, bet pasakai, kad esi mergina, nuo tos akimirkos kiti tave priima kitaip. Kunigui ištarus, kad pora susituokė, jie tampa susituokę. Tikrovė nuolat kinta ir istorija yra to įrodymas. 

Manau, tikrovės pažinti neįmanoma ir viskas, kas nėra būtina gyvybei, bet yra būtina gyvenimui, yra fikcija. Saulė nėra fikcija, bet pasas yra – jis neturi įtakos mūsų fiziniam gyvenimui, bet stipriai veikia mūsų socialinį gyvenimą. Kontroliuojant fikciją, kontroliuojamas pasaulis. Tokiu atveju galima sakyti, kad religijų atstovai ir politikai yra ypatingai geri kūrėjai, nes, pasitelkdami tekstą, vaizdą, ritmą, emocijas, jie formuoja visuomenės suvokimą apie įvairius dalykus. Jeigu šalis nesukuria savo norimo įvaizdžio, jos įvaizdį sukuria kitos šalis. 

„Žodis „tikrovė” (angl. reality) yra sąlyginai naujas terminas, atsiradęs Romos imperijoje, kai Julijus Cezaris pradėjo kontroliuoti Europą. Iš lotynų kalbos išvertus žodį „res”, tai reiškia daiktą. Anksčiau „tikrovės” atitikmuo buvo „mitologija”. Julijui Cezariui pasakius, kad tai yra tikrovė, iš tiesų, tai reiškė jo sukurtą tikrovę. Tai reiškė, kad visa Europa tapo jo valdoma tikrove. 

– Ateities teatras – koks, tavo manymu, jis bus?

– Man atrodo, teatras dabar išgyvena geriausią savo laiką. Nepaisant plataus filmų prieinamumo ir galimybės juos žiūrėti lovoje, manau, tai niekada neatstos bendrystės jausmo, kolektyvinės emocinės patirties čia ir dabar, kokią patiriame teatre.  Pastebiu, kad jauni kūrėjai bijo nepatikti auditorijai ir nori sukurti tobulą filmą, spektaklį ar muzikos albumą – pirmą ir iš karto tobulą. Menininko karjera įsivažiuoja per 10, 12, kartais 20 metų. Per šitą laiką vieni kūriniai bus geresni, kiti prastesni, klysi, verksi, bet blogiausia ką gali padaryti šiame laikotarpyje – tai nustoti eksperimentuoti. Nežinau, koks teatras bus ateityje, bet neabejoju, kad jis priklausys kūrėjams, kurie nebijo klysti, priartėti ant net peržengti limitus bei neįtikti žiūrovui. 

Jauni žmonės keliasi į sostines studijuoti, bet didžiųjų Europos miestų aukštos pragyvenimo kainos žudo jauną žmogų. Pats tai patyriau. Po daugiau nei 15 metų gyvenimo Barselonoje su Tanya išsikraustėme į mažą miestelį Ispanijos pietuose, kuriame gimiau. Nukritus dideliems pragyvenimo finansiniams įsipareigojimams, pajaučiau palengvėjimą, atsirado dar didesnė laisvė kurti. Žinoma, dabar man 42 metai, o karjeros pradžia vis tiek vystėsi didmiestyje. 

– O ko siekiate dabar kurdami, paties įvardintą, „ateities teatrą”? 

– Man įdomus skrydžio reiškinys. Natūraliai žmogui nėra įprasta skristi, bet skrydis lėktuvu tapo norma. Skrisdami lėktuvu klausomės muzikos, valgome, kalbamės, skaitome knygą. Staiga prasideda turbulencija ir mūsų galvoje ateina mintys, kad tai nėra įprasta, galbūt dabar esame arti mirties? Žinoma, kad tai nėra įprasta… Žmogau, tu skrendi ir tai nėra įprasta. Tai būna toks stiprus momentas, priartinantis mus prie „tikrovės”, mirties, bet vos tik turbulencija pasibaigia, grįžtame į įprasta savo gyvenimą. Teatre siekiame tokio paties tikrovės potyrio. Pavyzdžiui, mūsų pasirodyme „La Plaza” viena dalis vyksta visiškoje tyloje, scenoje nieko nevyksta. Tai tarsi siauras koridorius, kuriame turi kantriai palaukti veiksmo. Šiandien esame taip atitolę nuo pačių paprasčiausių dalykų, kad jie mus stebina iš naujo. Dar kitame mūsų pasirodyme „Kultur” scenoje mylisi žmonės, o žiūrovai per ausines klausosi istorijos apie meilę ir mirtį. Scenoje vyksta ultra realus vaizdas, bet tekstas ir garsas kontrastuoja su tuo, ką matome. Siekiame auditorijai sukelti nestabilumo, turbulencijos jausmą. 

Menotyriškas komentaras. Katastrofa – vienintelis būdas patirti tylą?

Silvija Butkutė

Kauno rajono obelys ir vienas vienintelis ekranas, kuriame vyksta ne vjzualinis, o verbalinis ispanų trupės „El Conde de Torrefiel“ teatras, toks, kokio liudyti neteko seniai. Premjerinio spektaklio metu mintyse skrendame iš Tripolio į Argentiną kartu su lėktuvo įgula ir keleiviais, klausomės jų gyvenimiškų pokalbių, balto triukšmo ūžesio, kažkur fone užgroja „Radiohead“ (dievinu), niekas net neįtaria, kad lėktuvas nepasieks savo kelionės tikslo. Ekrane keičiasi ir keičiasi kalbančiųjų balsai, suteikdami galimybę kvantiniu būdu persikelti į paralelinius laikus ir vietas per žmonių dialogus ir monologus. Menas sustiprina vaizduotę, būtent tas ir atsitinka šiame posthumanistiniame teatro patyrime, kai persvarstome visą pasaulį sukrečiančius įvykius tik klausydami spalvoto milžiniško ekrano balso, stebėdami besikeičiantį apšvietimą, arba dar netikėčiau – apstulbę tyrinėdami paslaptingų mechanizmų prieš akis drebinamamus lietuviškus beržus.

Lauko scenoje vis labiau ir labiau temsta, o su sutemomis ateina ir artėjančios nelaimės nuotaika danguje, vandenyje, žemėje – ar lėktuvas suduš, ar pilnas pabėgelių laivas nuskęs, ar traukinys suspės į peroną laiku? Šis poetinis įvykis per garsą taikliai ir įtaigiai reflektuoja pasaulį krečiančias ekonomines, imigrantų, psichologinio išsekimo krizes, tai, apie ką dažnai vieni su kitais diskutuojame abejingi, tik iš inercijos, prisiklausę jau kasdienybe tapusių žinių iš karo frontų. „El Conde de Torrefiel“ sustabdo mus, pasodinę
vidury žalios pievos tamsoje ir pasiūlydami pasiklausyti ir išgirsti kūnu, širdimi, įsisavinti pasaulio laikinumą.

Ar vykstat šiems katastrofiškiems scenarijams žmonija dar turi šansą išgyventi? Griūna ketvirtoji spepktaklio siena ir su čaižiu švilpuko garsu prieš žiūrovus išbėga pulkelis šuns ganomų avių. Sulipę į aptakų vienetą, kaip kišenėje išskalbtas popierinis pirkinių čekis, jos padaro keletą garbės ratų aplink besišypsančią publiką ir dingsta tamsoje. Ar spektaklio autoriai norėjo pasakyti, kad turime vilties būti išganyti ir išeiti iš nardinančios tamsos ir agresyvaus ekrane skambančio metalo muzikos pasaulio? O gal šios avys tik simbolis, kad esame pilka masė, genama inkstintų, be jokių prošvaisčių sustabdyti per greitai besisukantį, į mirtį lekiantį Žemės rutulį?

„Keista jausti ramybe. Tyla kelia nerimą“ – skinda žodžiai iš ekrano, patvirtinantys, kad esame pripratę, prie kasdienės įtampos, skubėjimo, sunkiai apdorojamos informacijos kiekio, triukšmo, kurio vargu ar reikia, bet ironiškai, be kurio nebeįsivaizduojame savo realybės. Ar tam, kad patirtume tylą turi sudužti lėktuvas, kuriuo keliaujame, įvykti kažkas baisaus negrįžtamo, nepataisomo… Viena įdomiausių šiuolaikinio teatro trupių palieka žiūrovus su šiuo klausimu galinėtis tyloje ir tamsoje asmeniškai, ištransliavę svarbiausią premjeros „ULTRAFICCIÓN NR. 1” idėją – vaizduotės trūkumas veda į smurtą. Be vaizduotės nelieka situacijas apibūdinančių niuansų, kurie suteikia erdvės gimti empatijai suprasti aplink vykstančius procesus, žmones, reiškinius.

Šiandien neužtenka žinoti vien faktus, tam, kad juos pasverti, įvertinti, padaryti išvadas reikia su jais pasedėti tylioje akistatoje ir atsakymus pajausti kūnu. Daug šiurpo, susijaudinimo, užniaužto kvėpavimo šio unikalaus spektaklio metu dovanojo jo kūrėjai, įrodydami, kad patirti realybės ir iliuzijos dvikovą užtenka mažiau juslių nei galvojame. Jei bent vieną jų: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą maksimaliai integruotume į savo kasdienybę, gal lėktuvas, kuriuo skrendame, visgi saugiai nutūptų galutiniam mūsų kelionės tikslo uoste.