Ne rampų, o ekranų šviesoje. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Jovita Rutkauskaitė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Ekranų ir medijų naudojimas scenoje, pasitelkiant juos kaip scenografiją ar pagalbines priemones, nebėra naujiena. Technologijos tapo įprasta ne tik kasdienio gyvenimo, bet ir meno pasaulio peizažo dalimi. Tačiau šių metų „ConTempo“ programoje net keli kūriniai medijoms skyrė reikšmingą dėmesį, atskleisdami prieštaringą mūsų santykį su jomis. Mano nagrinėjamuose kūriniuose – „Stickman“, „Karaoke (ART)“ ir „Dainų šventė“ – ekranai ir pasirodymuose dalyvaujantys realūs žmonės veikia tarytum lygiaverčiai ar net dėl žiūrovų dėmesio konkuruojantys scenos partneriai, taip praplėsdami mūsų suvokimą apie žmogiškojo prisilietimo svarbą mene.

Bene aiškiausiai skirtumą tarp žmogaus ir technologijų, tarp to, kas gyva ir kas daiktiška, apmąstyti kvietė cirko artistas Darraghas McLoughlinas (Airija) Kauno kultūros centre vykusiame pasirodyme „Stickman“. Žmogus, lazda ir televizorius – trys elementai, kurie sąveikaudami tarpusavyje kuria performanso siužetą. Nors būtume linkę manyti, kad pagrindinis veikėjas yra žmogus, kurį vaizduoja D. McLoughlinas, tačiau tiek lazda, kuria jis atlieka triukus, tiek kukliai kampe stovintis televizorius pamažu atsiskleidžia kaip kompleksiški, įvairių jausmų ir originalių minčių turintys personažai. Kas iš tiesų diktuoja spektaklio eigą?

Įdomu tai, kad žmogus viso pasirodymo metu išlieka nebylus, tarsi būtų tik funkcijų vykdytojas. Jo veiksmus įžodina, subtitruoja, paaiškina televizorius. Kaip ir realiame gyvenime, spektaklyje atsipalaidavę stebime ir nekvestionuodami priimame ekrano mums transliuojamą informaciją. Tačiau netrukus televizorius sulaužo savo programą ir tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus klausdamas: „Ar jums patinka, kai sako, ką galvoti?“

Televizorius įgyja vis daugiau galios: jis skatina žiūrovus nepasitikėti aktoriais scenoje, kuria įtikinamą naratyvą apie lazdą, instruktuoja žiūrovus, kokius veiksmus atlikti scenoje – nuo paprastų iki smurtinių. Net paaiškėjus, kad visa tėra D. McLoughlino sukurtas ir visiškai prognozuojamas scenarijus, kad televizorius yra tik televizorius, o lazda – tik lazda, užgimę empatijos ir pasitikėjimo jausmai nedingsta. Iš stebinančiai filosofiškai gilaus pasirodymo išeinu su klausimu – kodėl programa norėjosi pasitikėti labiau nei realiu žmogumi? Kodėl daugiau empatijos pajutau pavojuje atsidūrusiems daiktams – televizoriui, maldaujančiam būti neišjungtam, ir smulkintuve naikinamai lazdai, negu mirtį imituojančiam žmogui?

Ne vienas, o netgi trys dideli ekranai žiūrovus apsupo Lietuvos krepšinio namuose vykusiame Daviso Freemano performanse „Karaoke (ART)“. Kaip pristatė jo autorius ir vakaro vedėjas D. Freeman, šis kūrinys – tai ne tipinis karaokės vakaras, o audiovizualinio meno performansas. Jo centre – dvidešimt penkių tarptautinio pripažinimo sulaukusių menininkų specialiai šiam pasirodymui sukurti karaokės vaizdo įrašai, atgyjantys tuomet, kai dainą sudainuoti pasirenka žiūrovai.

Susirinkusieji turėjo galimybę stebėti užsienio menininkų kūrybinę ekspresiją, besiskleidžiančią siužetų, nuotaikų ir meno technikų gausa. Per trumpą laiką čia pamatėme išties daug kūrybos žanrų: primityviąją dailę, stop motion animaciją, vaizdo klipus primenančią kinematografiją, asmeninių istorijų ir dokumentinės medžiagos koliažus, kūno ribas peržengiantį meną, pornografiją. Tokius eksperimentinius videokūrinius labiau įprasta matyti meno galerijų erdvėse.

Tačiau visur, kur įtraukiami žmonės, atsiranda ir nenuspėjamumo faktorius. Puikus D. Freemano sumanymas sukurti gyvąją mano galeriją realybėje, sakyčiau, kiek nukentėjo, nes visgi ne vaizdo įrašai pelnė daugiausia susirinkusiųjų dėmesio. Karaokėje buvo dainininkų, stebinančių vokaliniais sugebėjimais ir charizma, buvo ir tokių, kuriems intonuoti ir jaustis laisvai sekėsi sunkiau. Tačiau visais atvejais publika prie mikrofono stojusių drąsuolių klausėsi labai įdėmiai, palaikė plojimais ir šūksniais, dainavo ir šoko kartu ar net patys stvėrė mikrofonus. Performansas išaugo į tikrą vakarėlį! Vos vienas kitas videokūrinys buvo pakankamai išraiškingas, kad taptų nugalėtoju šioje dėmesio kovoje. Iš dalies gaila, kad pagaliau nematomais turėję tapti matomi karaokės įrašai vis vien tarsi liko fone, tačiau džiugina žinojimas, koks stiprus mumyse užprogramuotas bendruomeniškumo troškimas.

Trečiajame kūrinyje, Karolio Kaupinio muzikiniame koliaže „Dainų šventė“, rodytame Kauno dramos teatro didžiojoje salėje, ekranai dengė jau visą sceną, o juose rodomus vaizdus stebėjome labiau kaip filmą negu spektaklį. Vieninteliai atlikėjai šiame pasirodyme buvo antraplaniai, ekranų šydo pridengti ir blankiai apšviestoje „svetainėje“ scenos gilumoje įsitaisę muzikantai. Netipinis sprendimas aktorius pakeisti ekranais buvo priimtinas ne visiems – vienas iš žiūrovų salėje neapsikentęs sušuko: „Kada prasidės teatras?“ Tačiau nuviję šalin skepticizmą išvystame, kad K. Kaupinio „Dainų šventėje“ ekranai atlieka svarbią misiją. Čia jie veikia tarsi portalas, nukeliantis mus į jau beveik išnykusį, nors ir ne tokį tolimą ankstyvo 10-ojo dešimtmečio laiką. Paradoksalu – ekranuose rodoma namų videomedžiaga alsuoja tokiu tikrumu, natūralumu ir autentiškumu, kokio tikriausiai negalėtų perteikti net puikiausi aktoriai. Būtent dėl to – šie žmonės (kurių tapatybės mes nė nežinome) nepozuoja ir nevaidina kamerai, o jų užfiksuoti vaizdo įrašai nėra skirti pašalinėms akims. Ne tik namų interjerai, automobiliai, drabužiai ir švenčių ritualai, bet ir šiuolaikinio gyvenimo distrakcijų nepažinę žmonės ir jų elgsena prieš kamerą byloja apie laiką, kurio jau nebėra. Apie laiką, kai vieno kambario bute vos tilpdami prie bendro stalo dainuodavome lietuviškas dainas. Apie laiką, kurį šiandien galime atkurti tik dėl išlikusių medijų.

Festivalis „ConTempo“ man, ir tikriausiai daugeliui kitų, asocijuojasi su žmogaus kūniškumo išraiška per šiuolaikinį šokį, akrobatiką, cirką ir pan., tačiau labai džiugina konceptualūs ar net šiek tiek filosofiniai kūriniai. Vykdami tradicinėse erdvėse, jie peržengia įprastinių spektaklių ribas ir skatina naujai apmąstyti mums pažįstamus reiškinius. Skaitmeninės ir šiuolaikinės technologijos, nuo kurių dažnai esame priklausomi ir persotinti, šiuose pasirodymuose atsiskleidžia ne tik kaip mūsų mąstymą formuojančios jėgos, bet ir kaip ekspresyvios kūrybinės priemonės ar kaip laiko kapsulė, padedanti išsaugoti lekiantį laiką. Galų gale, net mėlynų šviesų ir informacinio srauto sūkurio centre atrandame žmogų ir ilgesį tam, ką laikome žmogiškumu.