ConTempo OFF

Biodegraduojančio meno projektas „Efemerai“ sukurtas iš panaudotų kavos tirščių ir kitų organinių medžiagų. Šios gėlės – ne tik estetiniai objektai, bet ir funkcionalūs kūriniai: jos visiškai kompostuojamos ir gali būti panaudotos kaip trąšos augalams. Efemerai (gr. ephēmeros – vienadienis, trumpalaikis) – tai augalai, kurių vegetacija trumpa, tačiau intensyvi. Šis simbolis pasirinktas neatsitiktinai – jis atspindi trapumą, laikinumą ir nuolat kintantį ryšį su gamta. Kuriant šį projektą vadovautasi trimis principais: tvarumu, panaudojant kavos atliekas kaip kūrybinę medžiagą; kompostavimu, užtikrinant, kad visos sudedamosios dalys būtų 100 % organinės; ir nauda gamtai – meno kūrinys po savo gyvavimo ciklo tampa maistingu grįžtamuoju šaltiniu žemei.

Eglė Jasaitytė – menininkė, balansuojanti tarp kūrybos malonumo ir naudos gamtai. Ji nuolat ieško tvaraus meno receptų – kaip kurti atsakingai ir kartu įkvėpti kitus pokyčiams mene bei interjere. Naujausias Eglės biodegraduojantis projektas – molis, pagamintas iš kavos tirščių ir kitų organinių medžiagų. Šis kūrybos kelias gimė iš asmeninio poreikio mažinti atliekas savo kūrybinėje veikloje ir parodyti, kad net tai, kas dažnai atsiduria tarp atliekų, turi potencialo pražysti nauja forma.

Kasa Kosa Koltūnas – besitęsiantis procesas-tyrimas, kuriame ieškoma santykio su tuo, kas gyvuoja mums už nugaros ir ko negalime pasiekti. Pasitelkiant somatines praktikas, kai koncentruojamasi į fizinius pojūčius, siekiama įsiklausyti į nugarinę kūno dalį, taip tarsi atkuriant ryšį su praeitimi, plytinčia mums už nugaros, švelniai stumiančia mus priekin. Mokomasi jausti, žvelgti ir judėti savo nugara, patekti į atbulinį, atvirkščią pasaulį, kuriame atsiveria neracionali ir pasąmoninė žmogiškumo dalis. Vietoje veido taip pat veikia jo „nugara“ – galvos plaukai, iš gyvo kūno išaugusi negyvoji jo dalis, yranti ir kartu įgaunanti galią palaikyti ryšį su ne-gyvųjų pasauliu. Į daugiareikšmę kasą pinasi su lietuvių ir ukrainiečių mitologija susijusios asociacijos: išnyra tai seserų Laimos ir Giltinės figūros, dažnai vaizduojamos dvisėda raitos ant vieno žirgo, tai beveidis ukrainietiškos lėlės motankos siluetas.  

Šis kūrybinis procesas plėtojamas tarsi archeologiniai tyrinėjimai – ieškojimas to, kas jau yra nugulę kūne, apjungiant vaizduotę, pojūčius ir asociacijas į nuolat kintančią visumą. Su žiūrovais bus dalijamasi ne išbaigtu fiksuotos formos spektakliu, bet šių „kasinėjimų“ radybomis. 

Anna Fedoronchuk ir Beatričė Zaveckaitė yra Briuselyje užgimęs kūrybinis duetas, veikiantis choreografinių ir kūno praktikų bei fotografijos laukuose. Šalia domėjimosi kūnu ir performanso menu, atlikėjos taip pat reguliariai dalyvauja eksperimentinio muzikinių improvizacijų kolektyvo L.I.E. Bxl veikloje, vysto horizontalaus bendradarbiavimo modelius.  

Anna, šokėja ir atlikėja iš Odesos ir Beatričė, šokį ir teatrą atradusi kursuose Italijoje, pradėjo bendradarbiauti paskutiniais bakalauro studijų šiuolaikinio šokio mokykloje P.A.R.T.S. metais. Jų bendra veikla kyla iš domėjimosi mažiau prieinamomis ar pastebimomis judesių plotmėmis, kurios nėra apibrėžtos specifinės šokio technikos, bet pasiekiamos pojūčių, asociacijų, somatinių tyrinėjimų pagalba. 

„Moteris su akmeniu“ – performansas, kuriame garsinėmis ir vizualinėmis priemonėmis, remiantis istoriniais faktais, dokumentais ir liudijimais, analizuojami nusikaltimai, vykdyti prieš moteris XIX –XXI a. Lietuvoje. 

Inspiraciniu tašku tapo istorija apie raganų laidojimo tradicijas. Joms buvo nukertamos rankos ir galvos, jos padedama kojūgalyje, o į burnas įgrūdamas akmuo, kad šios neprakeiktų budelių ir neišduotų savo regėjimų. Performanse akmuo tapo kertiniu simboliu, vaizduojančiu moterų valios užtildymą, jų prigimtinių teisių ir gebėjimų menkinimą, trukusį ne vieną šimtmetį ir paveikusį moterų raidą socialiniame kontekste. Šiandien performanso režisierė ir atlikėja Greta Gudelytė kviečia viešai ir sutartinai pripažinti, kad šimtmečius vykdytos represijos prieš moteris nebuvo vien „toks laikmetis“, kurio prisiminti neverta, nes „dabar to nebėra“ – tai buvo sisteminiai istoriniai nusikaltimai, kuriuos svarbu įvardinti, prisiminti ir pripažinti.

Šio performanso kūrybinę komandą sudaro keturios nepriklausomos menininkės, moterys. Performanso dramaturgiją, analizuodama informaciją, rastą istorinėse knygose, straipsniuose, tautosakoje, muziejų archyvuose sudarė rašytoja, režisierė, aktorė Greta Gudelytė. Proceso metu kūrybinė komanda susitikinėjo su moterimis, klausėsi jų patirčių ir kvietė nusifotografuoti portretui. Portretus užfiksavo fotografė, menininkė, žmogaus teisių aktyvistė Aušra Volungė Griškonytė. Nuotraukas, kaip dokumentinį artefaktą, kaip moterų parašą, išreiškiantį solidarizavimąsi su temos problematika, žiūrovai regi veiksmo metu. Apeirono teatro režisierė, menininkė Eglė Kazickaitė kūrė vizualinius sprendimus, o kompozitorė Toma Čepaitė nutylėtas emocijas pavertė daugiasluoksniais skambesiais, kurie žiūrovą lydės viso  performanso metu.

Režisierės: Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė
Kompozitorė: Toma Čepaitė
Dramaturgė: Greta Gudelytė
Fotografė: Aušra Volungė Griškonytė

Kamerinė opera „Jūreivis“ buvo sukurta pagal vienintelę portugalų rašytojo Fernando Pessoa pjesę. Tai meditacija apie svajonės ir realybės prigimtį. Operoje pasakojama apie tris seseris, budinčias prie ketvirtosios – mirusios – sesers urnos. Kad praleistų budėjimo laiką, jos dalijasi prisiminimais apie savo galbūt niekada nepatirtas praeities akimirkas ir svajonėmis, iš kurių viena – apie Jūreivį, atsidūrusį negyvenamoje saloje. Pasakojimų paskatintos seserys kvestionuoja realybės, mirties ir svajonės prigimtis: galbūt jos pačios tėra nežinomo svajotojo vaizduotės iliuzijos? 

Operos kūrėjai – režisierius Jonas Kuprevičius ir kompozitorius Lukas Butkus – minimalistinėmis priemonėmis atskleidžia šio neretai nepastatomu laikomo Pessoa kūrinio temas kamerinės operos formate. Anot kūrėjų, operos žanras suteikia galimybę išreikšti Pessoa teksto žaismą, o muzika, įkvėpta baroko epochos dvasios, veikia su tekste keliamų egzistencinių klausimų poetiškumu. „Jūreivis“ – tai ne tik opera, bet ir proga peržengti svajonę ir realybę skiriančias ribas bei paskęsti muzikiniame patyrime.

Režisierius: Jonas Kuprevičius
Kompozitorius: Lukas Butkus
Kostiumų dailininkė: Elena Marija Veleckaitė
Solistai: Salomėja Petronytė, Liepa Ribokaitė, Ūla Marija Zemeckytė ir Ignas Ščesnulevičius.
Kūrinio eskizas sukurtas MMLAB Erdvė projekte
Kūrinio pristatymo rėmėjai UAB „Ivabaltė“

Tai šiuolaikinė oratorija, jungianti autentišką tremtinio Algirdo Pūro pasakojimą su elektroakustine muzika ir erdviniu garsu. Kūrinys pasakoja apie lietuvio tremtį į Sibirą, partizaninę kovą, NKVD kankinimus ir asmeninius išgyvenimus, tuo pačiu perteikdamas universalias temas: kančią, stiprybę, išdavystę, atleidimą ir susitaikymą. Oratorija išsiskiria tuo, kad muzika čia nėra tik fonas – ji aktyviai formuoja naratyvą, naudodama erdvinį garsą ir elektroniką. Šiame kūrinyje garsas tampa ne tik emocijų perteikimo priemone, bet ir struktūrine ašimi, kuri veda klausytoją per skirtingus istorinės ir asmeninės atminties sluoksnius. Įtraukioje erdvinėje kompozicijoje balsas, gyvi instrumentai ir elektronika veikia kaip lygiaverčiai naratyvo dalyviai, o garsinė aplinka padeda ne tik išgirsti, bet ir kūniškai patirti istoriją. Oratorija neapsiriboja reprezentacija – ji kviečia auditoriją tapti gyvos atminties proceso dalimi, apmąstant kolektyvinės traumos žaizdas ir jų šiandieninį atgarsį. 

Domantas Pūras – šiuolaikinės muzikos kūrėjas, kurio meninė praktika balansuoja tarp akustinės ir elektroninės muzikos, tarp konceptualumo ir jautraus garso formavimo. Jo kūryba pasižymi dėmesiu garso struktūrai, erdviškumui ir pasakojimo formoms, dažnai apjungdama vokalinius, instrumentinius ir elektroninius sluoksnius į vientisą muzikinę dramaturgiją. Pūras aktyviai veikia tiek koncertinės, tiek tarpdisciplininės muzikos lauke, jo kūriniai skambėjo bei skamba įvairiuose šiuolaikinio meno kontekstuose Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbai buvo pristatyti tokiuose festivaliuose ir renginiuose kaip „Gaida“, „Nobel Week Lights“, „Druskomanija“ bei kituose tarptautiniuose projektuose.

Tai – Justinos Mykolaitytės ir Godo Yorke muzikinis performansas, kuriame eksperimentinis duetas savaip interpretuoja daugiau nei prieš keturis šimtmečius užrašytą muziką. Barokinių arijų kontrastingumas ir afektų kaita čia „išilgėja“, virsta ilgesio audiniu. Pasirodymo pagrindą sudaro trijų kompozitorių – Antonio Cesti, Claudio Monteverdi ir Antonio Vivaldi – arijos, kurioms akompanuoja nostalgiški elektrinės gitaros garsai. Barokinis bel canto vokalas čia mainosi su improvizacijomis ir pop muzikos elementais, kuriant dialogą tarp seno ir naujo, klasikinio ir autentiško, meistriško ir eksperimentinio.

Justina Mykolaitytė yra menininkė, aktorė ir atlikėja, aktyviai kurianti muzikos, teatro ir tarpdisciplininio meno lauke. Jos kūrybai būdingas daugiadiscipliniškumas – balsas, muzika, judesys, vaidyba, vizualumas ir improvizacija. J. Mykolaitytė yra bendradarbiavusi su tokiais menininkais(–ėmis) kaip Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Arturas Bumšteinas, Eglė Švedkauskaitė, Agnė Matulevičiūtė, Gailė Griciūtė ir kt. 2025 m. baigė baroko operos atlikimo (dainavimo) magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Godo Yorke (Goda Sasnauskaitė) yra atlikėja, dainų ir tekstų autorė, žinoma Lietuvos alternatyviosios muzikos scenoje. Jos kūryba balansuoja tarp avant-pop, alternatyvaus pop ir džiazo, pasižymi emociniu intensyvumu ir eksperimentiškumu. Godo Yorke aktyviai koncertuoja kaip solistė, bendradarbiauja su Šv. Jonų Gospel choru bei kitais žinomais atlikėjais, o jos pasirodymai apima tiek jaukias erdves, tiek didžiąsias scenas. 2024 m. išleistas antrasis jos studijinis albumas „Perkūnija“ buvo pristatytas Šv. Kotrynos bažnyčioje ir įvertintas LRT Opus bei žurnalo „370“.