Tarp kūno ir pasaulio. Apie tapatybės choreografiją. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Sibilė Plančiūnaitė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

„Mokslo saloje“, baltą kubą primenančioje aplinkoje, pristatytas jaunosios kartos lietuvių atlikėjos Ugnės Irenos Laurinavičiūtės solo judesio spektaklis „ON SEEN“. Čia nagrinėjama kūno santykio su aplinka tema.

Tai pasikartojančiais judesiais inicijuojamas virsmo procesas, primenantis Franzo Kafkos „Metamorfozę“. Pradiniu tašku tampa akylas kūno ir aplinkos nagrinėjimas – per nepertraukiamą žvilgsnį, spontaniškas mimikas ir odos lytėjimą. Ši pažintis kiek atsargi, nepatogi, nerangi. Lyg pirmoji būties ir sociumo akistata. Bet atmosfera kaista, choreografija aršėja, o tylą keičia tranki elektroninė muzika. Tarytum tai būtų tapatybės formavimosi apogėjus. Spektaklį vainikuoja plastiškas, it gulbę imituojantis, šokis.

Ir viskas pamatyta, nors balsu neišsakyta.

Kūrinį „ON SEEN“ galima traktuoti kaip psichologinės būsenos išraišką, kur kūnu kaip rekvizitu perteikiamas geismo atradimas, apsėdimas ir susitaikymas. Autorės pasirinkta forma, kaip ir tapatybės paieškų kelionė, netelpa į sociokultūrinius rėmus ir griauna nusistovėjusias dogmas. Šią idėją sustiprina laike tarsi įstrigę judesiai ar iškišto liežuvio motyvas, primenantis vadinamąsias raganų kamanas – istorinį prievartos įrankį, naudotą moterims tildyti.

Intymus spektaklio formatas traukte įtraukė savo nepatogumu, bet išlydėjo su ramiu meditatyvumu, mintyse palikdamas žinutę apie laukinę tapatybės prigimtį.