Tarp „taip“ ir „ne“. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Emilija Griškonytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Ventiliacijos ertmes užpildo karščio bangos. Žvelgiame į kvadratinę sceną ir mokyklos suolus primenančias kėdes ir laukiame. „The Fulfilment“ (Darragh McLoughlin, Airija) prasideda nuo paprastų žodžių, užrašytų juodu markeriu ant balto lapo. Jei įsitrauksime į spektaklį, jis ir įvyks. Tai suprantu po kelių akimirkų, kai atlikėjas, prašydamas bato, skambteli į gelsvą indą,
tarsi patvirtindamas, kad gavo atsakymą, ir pasirodymas tęsiasi.

Nestebina provokacijos (pageidavimas iš susirinkusiųjų gauti apatinių porą ar kraujo lašą), tačiau vis svarstau, kokią ribą brėš žiūrovai. Ar kas nors mums taps nepatogu? Kiek autorius gali žaisti mūsų kantrybe ir kiek mes galime testuoti jo? Atrodo, menininkui svarbu įtraukti žmones, kad šie patirtų gyvo performanso naudą. Įstrigo, kad net tuos pačius žodžius visi supranta kitaip.

„Kiekvienas kartas – vis kitoks“, – pabaigoje dėkodamas susirinkusiems sako D. McLoughlinas. Anotacijoje teigiama, jog autorius kūrinį pritaiko prie atitinkamo sociopolitinio konteksto. Atrodo, kad performanso veiksmais nebijo mūsų sutrikdyti, kelti nepatogius klausimus, žaisti ir juokauti, ir vis svarstau: kaip reaguotų Ukrainos publika, jei pasirodymas būtų skirtas jai? Šypsausi pagalvojusi, kad Lietuvoje žodžiai „laisvė“ ir „viltis“ jam suskambo kitaip. Mes tai patvirtiname šokdami polką ir mojuodami vaivorykštės spalvų vėduoklėmis.