Žvilgsnis, valdantis sielą. „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos recenzija

Airisė Gudonytė
Jaunųjų kritikų programos dalyvė

Kaip mitologijoje nerimstanti vandens dvasia, taip ir VDU kiemelio sausame baseinėlyje undine atgijusi Urtė Siniauskaitė spektaklyje „Undinė“ įtaigiai kvietė stebėti bei reflektuoti moters emocijų daugiasluoksniškumą.

Viliojantis žvilgsnis kontrastavo su įtemptomis kūno pozomis. Nuolat ieškodama ryšio su auditorija, ji vis krisdavo ir vėl megzdavo akių kontaktą su kitu žiūrovu. Šis pasikartojantis veiksmas kūrė įtampą tarp artumo siekio ir
atsitraukimo, stiprybės ir trapumo.

Spektaklio aprašyme „Undinė“ pristatoma kaip judesio ir balso kūrinys. Autorė interviu LRT radijuje pabrėžia, kad balsas pasirodyme svarbus, nors atsiskleidžia ne kaip personažės daina, o kaip ritminė žodžių mantra. „Ocean thoughts, thoughts of ocean, ocean of thoughts“ – tarsi burtažodis, išlaisvinantis vidinę undinę. Vis dėlto ši idėja iki galo neišplėtota. Liko tik giliai žvelgiančios, su siela kalbančios akys.

Debiutinis šiuolaikinio šokio atlikėjos pasirodymas užbūrė stipria vidine koncentracija, intensyvumu ir originalia judesių kalba. Pasijaučiau kaip įsiurbta į jūros pinkles, iš kurių net nesinorėjo išeiti.