Esu kūnas.
Esu kūno atvaizdas, užfiksuotas belaukiantis, kol jo vaizdinys mano galvoje atitiks tą, kurį matai kameroje.
Esu sukurta tavo žvilgsnio.
Esu už tavo žvilgsnio ribų.
Esu vaiduoklis, vaidinantis jos man paskirtą vaidmenį.
Esu jauna moteris.
Esu sena moteris.
Esu moteris.
Esu mitas.
Žiūriu į save ir matau kitą.

„Žiūrėdama viena į kitą“ – performansas, tiriantis moters perspektyvą scenos ir vizualiojo meno lauke bei nesibaigiantį savęs įteisinimo procesą. Čia susitinka keturios asmenybės: Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė ir Veronika Šleivytė (1904-1998). Pastarosios buvimas, lyg migla, tvyro tarp besidauginančių gyvai filmuojamų vaizdų ir atlikėjų ištariamų bei išdainuojamų žodžių. Kaip pasakoja performanso kūrėjai, Veronikos Šleivytės biografijos ir kūrybos tyrinėjimai jiems suteikė impulsą pažinti savo kintančias ir tekančias tapatybes, žiūrėti į savo pačių atvaizdus, ieškančius santykio su mumis, o mūsų su jais, ir dokumentuoti save bei klausti, ar to pakanka. „Jūsų akivaizdoje mes leidžiamės į visiškai atvirą savęs pažinimo kelią“, – teigia kūrėjai.