Balansuojant ant maišto ribos

Sandra Bernotaitė

Nuolat atgimdamas ir vis gyvas, scenos meno turinys kinta itin lėtai, tik gausėja jo interpretacijų. Būtent tradiciniai dalykai, kuriami meistriškai ir su išmone, palieka inovacijos įspūdį. Nuo 2019 m. šiuolaikinio scenos meno festivalio „ConTempo“ programoje randame žanrų ir stilių įvairovę, žiūrovas provokuojamas, su juo daroma inerakcija, trinamos žanrų ribas, orientuojamasi į tradicijų laužymą. Būtent šitai jau kokius dvidešimt metų yra tapę konvencija. Toks „tradicinis laužymas“ ne visada vyksta, tad Kaune pamatome ne tik scenos meno formų inovacijas, bet ir meistrišką paprastumą. Kartais, tais stebuklingais kartais, formos inovacija ir tikrumas nutinka čia ir dabar, bendroje erdvėje būnant kartu.

„Nest“ – lizdas kaip maištas

Festivalio atidarymo vakarui buvo parinktas katalonų trupės spektaklis „Nest“, kurio idėjos autorė ir režisierė – Marie Gyselbrecht, belgų kilmės menininkė, karjerą pradėjusi garsaus ir neabejotinai stiprią įtaką scenos menui padariusio belgų choreografo ir režisieriaus Alaino Platelio trupėje. „Les balets C de la B“ eksperimentai, įtraukiant gabius, labai savitus šokėjus ir aktorius „iš gatvės“, ne sykį pateko ir į Lietuvos festivalius. Šiuo metu Gyselbrecht bendradarbiauja su ne mažiau garsia belgų šokio teatro trupe „Peeping Tom“. (Beje, šis pavadinimas yra anglų kalbos frazeologizmas, nusakantis asmenį, kuris seksualiai pasitenkina, slaptai stebėdamas kitus nusirengiant ar užsiimant seksu.)

Galima suprasti, kodėl „Nest“, sukurtas vos pernai, atrodė kaip daug senesnis darbas. Žinant režisierės karjeros kontekstą, nesunku atpažinti įtakas – tiek kūrybos strategijų, nuotaikų, tiek kai kurių spektaklio elementų kilmę. Gyselbrecht sėkmingai pasitelkia Platelio spektakliams būdingą hiperrealistinės vaidybos ir gatvės šokio, ne itin choreografuoto judesio ir keistos, savitų kūnų fiziologijos dermę.

Po atviru dangumi vykstantis „Nest“ – tai senas automobilis (hečbekas) ir trys atlikėjai, trys kūnai, kurie atsidūrę vienoje erdvėje neišvengiamai kuria įtampas, teikia medžiagą vaizduotei ir interpretacijoms. Taip pat veikia keli asistuojantys asmenys, neutraliai apsirengę, jie gali bet kada įeiti į aikštelę su apšvietimo technika ir rekvizitu.

Spektaklis vyko Noreikiškėse, Kauno I forte, temstant. Kol žiūrovai įsitaisė sėdėti ant nupjautos šlaito žolės, ėmė vykti mažytė provokacija: tapome tais „peeping Tomais“, nes pastebėjome automobilyje veiksmą, kurio nesupainiosi su jokiu kitu. Automobilio viduje grojo techno muzika, šmėsčiojo tai vyro, tai moters nuoga nugara. Buvo įdomu iškart pagauti, kad seksas suvaidintas, netikras. Provokacija virto teatrališka, ja norint bent kiek (vojeristiškai) pasimėgauti teko atidėti netikėjimą (angl. suspension of disbelief).

Tuo tarpu sutemo, išryškėjo rausva prožektorių šviesa, sklindanti iš forto sienos angų. Filmavimo aikštelę primenančioje erdvėje matėme hečbeką, kelis į sienas suramstytus automobilių ratus, prožektorių štatyvus, paliekančius spėlioti, ar viskas bus panaudota. Įžanginė scena hečbeko viduje uždavė toną, nors dar negalėjome spėti, kokio žanro tai bus kūrinys. Atsivėrus automobilio durelėms, paauglės kūno sudėjimo ir atitinkamos aprangos mergina eina į šalį, maunasi kelnes ir pritupia, jaunas liesas vyriškis, sėdėdamas vairuotojo pusėje, pro praviras dureles iškišęs ilgas kojas, ramiai plauna vienkartinius indus. Radijas užgroja flamenko dainą ir mergina ima šokti, darydama brutalius, toreodoriškus gestus, demonstruodama savo antgamtišką lankstumą. Skamba ispaniška daina apie „dvikovą su savo siela“. Vyriškis įtraukiamas šokti, dueto judesio estetika be sustatytos choreografijos, išlaikomas hiperrealizmo įspūdis, tačiau stilizuoti judesiai ima atrodyti tikri, nesumeluotai tikri.

Tarp veikėjų poros juntama erotinė įtampa. Suprantame, kad jiedu įsikūrė hečbeko viduje: traukiami namų apyvokos daiktai, rakandai, ant šoninio lango kabinama skalbinių džiovyklė. Taip gyvenama senokai. Ar jie turistai? Ar benamiai klajokliai? Galbūt meilės pabėgėliai? O gal politiniai, karo bėgliai? Gal mergina nepilnametė? Ar jie daro nusikaltimą? O gal vyriškis yra besislapstantis žudikas?

Mintis nutraukia iš tamsos porelę užpuolęs trečias veikėjas – uniformuotas, su užrašu „Apsauga“ (puolanti apsauga!). Palengva hiperrealizmas pereina į siurrealizmą, ir taip iki spektaklio pabaigos. Mirštama ir prisikeliama, išrašoma bauda už stovėjimą nevietoje, masturbuojamasi į automobilio kapotą, vyksta persekiojimas, bėglį apšviečia policijos malūnsparnio prožektorius… Spektaklio veiksmas paremtas ne dramatine, o vaizdinių logika, tad kiekviename epizode viskas neaišku, bet akivaizdu. Štai iš hečbeko lango ima lįsti atpažįstama siaubo filmų veikėja, dialogas salone išduoda detalių apie disfunkcinius dukros santykius su motina, vyriškis iškrenta iš „lizdo“ ir susisiautęs antklode šliaužioja aplink it vikšras, viskas pakimba tarp socialinio siurrealizmo ir froidinio košmaro.

Pasirodymas nutrūksta staiga, palikdamas „taip tyčia“ degantį automobilį, skutimosi putomis galvą išsitepliojusį zombį bei moterį su lietpalčiu ir aukštakulniais, bandančią gyventi ant ribos – ant absurdo ašmenų, kuriuos siūlo sociumas.

Ar stebėdami intymumą išties patikėjome tuo, ką matome? O gal likome abejingi absurdui, patirties kybojimui tarp tikrovės ir sapno? Ar mus kartais apima panaši seksualinė frustracija, kylanti iš emocinės deprivacijos? Galbūt pertekliaus išlepintam europiečiui, saugiai įsitaisiusiam vojeristui reikia šoko? Jei taip, provokatyvių spektaklių tikslai ir priemonės nekinta nuo praeito šimtmečio.

Nugirdau pokalbį tarp jaunų žiūrovų. Po renginio vaikinas merginai paaiškino, kad šiame festivalyje dažnai pasirodo katalonų trupės ir kad pernai katalonai buvo „labiausiai nurauti“. Išvykau namo su klausimu: ką reiškia „nurauti“ ir kas gi čia būna „nuraunama“? Ar nėra taip, kad vis dar su pasimėgavimu propaguojamas savotiškas emocinis nadyras: purvo, griuvimo, nyksmo estetika, kurios artimoje aplinkoje mažėja, ir todėl ji tampa pageidaujama egzotika.

Prieš dvidešimt metų norėjosi maištauti prieš purvą, jį rodant, kad jo neliktų. Turbūt mums pasisekė, kad šiandien maištas vyksta prieš lizdą.

„Pelat“ ir „Idiòfona“ – pasitikėjimo išbandymai

Išvertus iš katalonų kalbos, žodis „pelat“ reiškia „nuluptas“ – būtent toks ir buvo stulpas ant įdegusio vyro peties, balansuojamas tai vienoje, tai kitoje miesto aikštelėje. Sustoję ir susėdę žiedu, žiūrovai pateko į sąlyginai nesaugią zoną, nes didelis ir sunkus (mums teko jį kilnoti) medgalis kartais praskriedavo visai arti veido ar virš sėdinčiųjų galvų, sukeldamas nuostabos kikenimą.

„Idiòfona“ arba kitaip „idiofonas“ reiškia muzikos instrumentą, skleidžiantį garsus tada, kai yra liečiamas, mušamas, purtomas. Žiūrovai patyrinėjo savadarbį instrumentą, sudarytą iš keliolikos surištų metalinių, kiaurų strypų, kuriuos galima pūsti, skambinti, belsti jais ir visaip kitaip žaisti, išgaunant ne tik garso vibracijas, bet ir grupės bendrumo pojūtį.

Tai du miesto erdvėms kurti pasirodymai. Tas nuo miestiškų konvencijų „nuluptas“ vyras, žaidžiantis stulpu, strypais, atmosfera ir publikos nuotaika, yra patyręs katalonų artistas Joanas Català.

Stebint abiejose pasirodymuose, išryškėjo šio žmogaus įvairialypiai gebėjimai: šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro išlavintas kūnas, klouno mimikos, gatvės pasirodymų patirtis – ką mes matome iš tikrųjų, yra poetinė, gyvoji instaliacija. Šamanistinio storytellingo principas išlaikomas: mums baisu, juokinga, juntame erotiškumą per kūną.

„Pelat“ pasirodymo metu J. Català po vieną iš publikos išveda į centrą keturis skirtingo tipo vyrus, atsitiktinius miestiečius, kurie ne iškart orientuojasi, ką reikės daryti, droviai rodo savo raumenų jėgą, balsus, kai artistas įtraukia juos į ritualinį vyriškumo išbandymą.

Pasirodymo „Idiòfona“ išeities taškas – atmosferiškas personažas pilku lietpalčiu ir juodos odos batais po geležinių strypų ryšuliu, mezgantis atsargų kontaktą su žiūrovais, bet greit išdrąsėjantis, labai kinetiškas, ir nepajunti, kai reikia nuo jo bėgti. Strypų ryšulys ima blaškytis po ratą, plėsdamas, išbarstydamas jį, nes tiesiai į žiūrovus įnirtusi lekia čia pat akyse atsiradusi dygliakiaulė, o gal ir visas koridos jautis.

Stebint judrias J. Català’os veido mimikas, kilo asociacijos su liūdnuoju komiku Busteriu Keatonu, o kartais dingtelėdavo, kad tai piktasis cirko klounas ir mes tapome jo beprotystės įkaitais. Kai kurie žiūrovai tai beprotystei priešinosi, kai kurie pasidavė, ir abiejų pasirodymų metu veiksmas vis dėlto būdavo nuvedamas ten, kur norėjo artistas.

„Pelat“ finale keturi vyrai, kaip tie keturių pasaulio šalių vėjai, atsilošę tempė virves, laikančias vertikaliai stulpą, primenantį „gegužės medį“ (maypole), į kurį sliuogiama įkelti vainiką (artistas iššovė konfeti). „Idiòfona“ baigėsi čia pat vietoje su keliais rinktiniais žiūrovais surepetuota muzikine miniatiūra, kol galiausiai visa publika tapo virvių ir strypų instaliacijos dalimi.

Pasirodymuose buvo vietų, kai netikėtai sužaižaruodavo improvizacija, vienas kitas teatriškas etiudas. Kildavo minčių apie tai, kas yra interakcija, ar būtina fiziškai įsitraukti į veiksmą, ar pakanka tik būti toje pačioje aikštelėje su veikėju, juk tai ne tas pats, kas sėdėti parteryje.

Po 10 metų baigiamas rodyti „Pelat“ vertė mąstyti apie tai, kas yra publikos pasitikėjimas, apie jo trapumą ir jo galią. „Idiòfona“ (premjerinis, antrasis pasirodymas) tęsia mintis apie tai, nes klausiame: kas, jei pasitikėjimas nėra abipusis? Ar tai reiškia, kad nesaugumas irgi tampa abipusis? Galbūt tai yra problematika, kurios mums itin reikia virtualybės ir saugaus vojerizmo laikais.

J. Català’os įkūnytas buvimas leido pasijusti vienoje erdvėje ir laike su žmogumi, koks jis buvo prieš tūkstančius metų, ir koks jis išlieka dabar – išgyvenantis nesaugų sąlytį su aplinka ir savo instinktais pirmykštis, nors ir po iškreipta šiuolaikinio vartotojo kauke.

„Cossoc“ – saiko ir skonio magija

Katalonas Magí Serra ir slovėnė Anamaria Klajnšček – pora kūrėjų, atradusių bendrą ir gilų sąlytį per šokio choreografijos ieškojimus. Jų tyrinėjimas, skirtas atviroms erdvėms, sutelktas į partnerystę, dviejų, gana panašaus ūgio vyro ir moters, kūnų balansą ir disbalansą, ir tai, ką galima atrasti bendroje laisvojo judesio, žaidimo erdvėje. Atmosferiška pasirodymo fotosesija renginio reklamoje atrodė pernelyg kelianti žiūrovo lūkesčius, tačiau atsitiko taip, kad jie visi buvo dargi peržengti.

Labiausiai imponavo kūrėjų nepretenzingas meistriškumas. Vos po penkių pasirodymo minučių tapo ramu: nebus specialiųjų efektų, įmantrių triukų, niekas nevaidins ir nebandys įtraukti į fizinį kontaktą žiūrovų. Dėl smarkaus lietaus veiksmas tą pasirodymo dieną nusikėlė į mokyklos sporto salę, kurios ryškus interjeras juk galėjo užgožti subtilumus, tačiau taip neatsitiko, jis buvo suvaldytas. Nepastebimos kombinacijų pradžios ir pabaigos, viskas susiūta, nepaliekant baltų dygsnių. Apmąstyta, pasverta, rastas pateisinimas. Nieko nereikalingo. Atlikėjai ir žiūrovai pasijunta kartu įkūnyto buvimo metu.

Plojimai pratrūkdavo ne dėl triukų sudėtingumo, bet iš džiaugsmo, kad šitai ir dar tai įvyko, pavyko, sukėlė emocijų. Atletiška dama kilnoja kresną vyriškį, o mes atpažįstame nuorodą į vyrų ir moterų sugyvenimo pusiausvyrą, tik ne kritikuojame, o kritiškai mąstome, klausinėdami savęs, kodėl ši metafora juokinga. Gal net šiek tiek graudu. Ar moterys dažnai nešioja ant rankų vyrus, kai šie pavargsta? Ar moterims patinka būti aukščiau nuo žemės? Gal ekvilibristinis poros variantas teikia daugiausia džiaugsmo abiems? Sugebėk tu man taip gražiai išlaviruoti, nieko nesužeidžiant, neįskaudinant, neperdedant ir neatsakant į jokius klausimus – nes ne jie čia svarbiausi.

Triukai ir choreografija tokia santūri, kad tapo dar vienu privalumu: nesistengta atrodyti kietesniais, pasitenkinta aiškiu pojūčiu „mes esame pakankami“, o tai davė ir atlikėjams, ir žiūrovams nepaprastą emocinį komfortą. Spektaklis jaukus ir nesudėtingas, viskas bus gerai, jie žino, ką daro. Jie neskuba. Jie tyrinėja ir gilinasi, o mes su jais kartu. Jie mus kiekvieną akimirką jaučia, tačiau po kurio laiko atšylame visi drauge, ir susidaro įspūdis, kad leidžiama stebėti privatų poros žaidimą. Jokio vulgarumo, juolab nešvankumo. Po ilgokos kombinacijos, kai vyriškis pagaliau nusileidžia ant grindų saugiai, vaikučio iš auditorijos šūktelėjimas „valio!“, suaugusiųjų juokas ir aplodismentai.

Komiški Magío ūsai priminė senų laikų prancūzų boksininką. Vienu metu Anamarija laipiojo ant sporto salės sienelių, nešama ant pečių lietė krepšinio lanką. Tapatinomės ir norėjome tai patirti: kad ir mus kas pakeltų ir galėtume paliesti tai, kas per aukštai.

Poros dinamikos fiziškumas buvo tyrinėjamas labai preciziškai, tačiau paprastai, lengvai suvokiamai, net su tokiais nušvitimais: kodėl to nepabandžius namie? Oro jogos prinicipai, balanso tyrinėjimo, žaidimo su vaikais elementai. Metodų paprastumas anaiptol nesukūrė prastumo įspūdžio. Atvirkščiai, tai virto deimančiukų lietumi. Net kėdes po pasirodymo visi žiūrovai neprašomi sunešė atgal į kambariuką darniai, klausydami vienas kito judesių, praleisdami vieni kitus, žvilgteldami į akis su šypsena. Viena moteris uždegė kambariuke šviesą, ir aš jai padėkojau. Tiesiog žinai, kad tai atsitiko. Tai.

„Symfonic Flock“ – bandos terapija

Pasirodymo aprašymas žadėjo, kad gausime elektroninį karvės varpelį, mus ganys du piemenys, pajusime bendrumo jausmą ir atrasime savo gyvuliškąjį instinktą. Tiesą sakant, visa tai skambėjo taip nepatraukliai, kad atėjau kupina nepasitikėjimo ir pasirengusi, jei prireiks, gintis nuo „išganymo“ atsitraukimu ir stebėjimu iš šalies. To neprireikė.

Pora iš Katalonijos – Moon Ribas ir Quimas Gironas – verti atskiro aprašymo, nes jų veiklos pobūdis išties „nuraunantis“. Pavyzdžiui, jiedu sukūrė pasirodymą, kai Moon laukėsi kūdikio: jutikliai buvo pajungti prie trijų širdžių plakimo, taip sukuriant muzikinį foną. Abu kūrėjai smulkaus sudėjimo, charizmatiškų veidų, gyvų žvilgsnių. Nežinai, ko iš jų tikėtis.

Moon pagal išsilavinimą yra šokėja, vadina save kyborge, į pėdas yra įsisiuvusi seisminius daviklius, kurie bevieliu internetu perduoda vibracijas, kai kur nors planetoje vyksta žemės drebėjimas. Ji yra išbandžiusi kaleidoskopinį regėjimą su specialiais akiniais. Kito eksperimento metu spidometras rankoje leido jai pajusti aplinkinių objektų greičius. Dar ji kūrė su 360 laipsnių percepcija per sensorius galvoje, kuri leido jausti visa, kas vyksta aplink. Ši kyborgė priklauso asociacijai, atstovaujančiai tuos, kurie savo kūnuose turi kokių nors įtaisų. Nepaisant to, išoriškai jos kūnas nerodo keistumų, tik veido bruožai ryškūs, estetiški, todėl įdomu į ją vien žiūrėti.

Quimas – šiuolaikinio cirko artistas, jis puikiai valdo kūną, todėl galėjo daryti akrobatinius judesius išlaikomas žiūrovų rankų, jiems virš galvų. Prieš šią pasirodymo dalį atlikėjai buvo užmezgę šiltą pasitikėjimo ryšį su publika, praktiškai žvilgtelėjo į kiekvieno akis, todėl jau buvo pagrindo pasitikėti, kad mes iš visų jėgų stengsimės dalyvauti ir išlaikysime.

Iš pradžių mūsų nereikėjo ganyti, tiesiog ėjome paskui tylinčią, fluorascencinės spalvos rūbais vilkinčią porą, klausydami pasakojimo, kuris sklido iš po kaklais pakabintų radio imtuvų (tai ir buvo tie „elektroniniai karvių varpeliai“). Aksominio balso britas dėstė istoriją apie tai, kaip tarp žmonių ir galvijų vystėsi simbiozinis ryšys, vėliau jo balso fone girdėjome pagyvenusius galvijų savininkus, ispanų ar katalonų kalba pasakojančius apie tai, kaip jie tapo gyvulių augintojais. Taigi būriu lėtai ėjome parku nežinia kur, nelabai tai ir rūpėjo, ir klausėmės apie tai, kaip vienas žmogus nuo pat vaikystės ganė žiogus, varles, kol gavo dovanų ožkelę, kitas žmogus paveldėjo veršiuką iš tėvo, visi jie kalba apie savo bandą taip, tarsi tai būtų šeima – štai šitos karvės tėvas, motina, seserys, šitie avinėliai – dvyniai… Supranti, kad tiems žmonėms kiekvienas galvijas yra ne tik mėsa ar vilna, bet ir gyva dvaselė. Banda – išgyvenimui, ne žaidimui. Staiga susivoki, kad eini klausydamas pasakojimo apie tikrumą, apie gyvenimą tokį, koks jis buvo nuo senųjų amžių. Ėjimas buvo toks jaukus, kad galėjo pakakti vien šitos pasirodymo dalies.

Pasiekėme parko vietą dauboje, į kurią, kaip paklusnūs zoon politikon, leidomės paskui savo vedlius. Mus visus smalsiai stebėjo parko lankytojai, nedalyvaujantys pasirodyme, tad priartėjome prie vietos varnų, voverių ar stirnų statuso. Karštą pasirodymo dieną, o tai, beje, buvo paskutinė festivalio diena, judėjo labiau atlikėjai, negu žiūrovai, tačiau vis tiek galėjome įsijausti į choreografiją, kartais pagal komandas iš radio imtuvų, kartais pagal lydinčios mus garso kolonėlės skleidžiamą trankią muziką. Galiausiai net nepajutome, kaip žiūrovams buvo išdalinti milžiniški elnio ragai, su kuriais vėliau buvo šokama. Žiūrovai gavo ir pauzę – pasėdėti ir paklausyti muzikos iš po kaklais kabančių garsiakalbių.

Finale atlikėjai suformavo raguotą skulptūrą ir išėjo „į tolį“, o žiūrovai liko „išganyti“. Net atrodė, kad spektaklis per trumpas, ko gero, norėjosi pratęsimo, kitokios kulminacijos, nors neieškota aiškios siužetinės linijos, nes visas pasirodymas buvo tematiškai susiję, įtraukūs fragmentai.

Spektaklio kūrėjai pasiekė tikslą ir mes pajutome bandos jausmą, bet ne per tai, ko tikėjomės. Visai įmanoma, jog kasdien gyvendami tamprioje sociumo aplinkoje didesnio bandos pajutimo jau ir negalėtume išgyventi. Tačiau bendrumo įsisąmoninimas, kurį patyrėme vieną karštą dieną miesto parke, tapo savotiška terapija: jaukiai artėdami, žaisdami, sumažinome tarpusavio atstumus, žiūrėjome vieni kitiems į veidus, pasitikėjome ir palaikėme, girdėjome ir įsiklausėme.

Scenos menas visuomet turi pramogos aspektą, ir nebūtinai jis turi būti sukrečiantis, praplečiantis tikrovės ar mąstymo ribas. Kaip gera kartais ne plėsti, o siaurinti, susitelkti, įsigilinti. Štai šitaip pramoga tampa terapija, o terapija – pramoga.

Kataloninis epilogas

Tikėjausi išklausinėti „ConTempo“ festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, kaip atsitiko, kad programoje tiek daug spektaklių iš Katalonijos – gal įvyko koks nors draugystę užmezgęs incidentas, o gal kur nors slypi manifestas apie tai, kad mažųjų tautų kultūra nėra mažesnė už didžiųjų, kad provincialumas neaktualus, kai eina kalba apie meistriškumą, scenos patirtį, aistrą šokiui ir cirkui. Atsakymo nespėjau gauti, bet ir nebūtina. Labiau norėčiau sutikti tą žiūrovą, kuris katalonų pasirodymus vadina „nurautais“ ir pridurti, kad jie ne tik gerai „rauna“, bet ir balansuoja, žavi savo tikrumu ir atsisakymu pretenzijos į tai, ko mums net nereikia. Estetinis maištas veikia geriausiai: jis tradicinis ir nenugalimas.